Migrantų viltis - kada nors atsiversiantys Vakarai

Migrantų „namais“ paverstas Bruzgų logistikos centras. Vidmanto Misevičiaus nuotr.

Tuo metu tie, kuriems pavyko patekti į Lietuvą, kažkodėl pas mus atvyksta be pinigų, be dokumentų, ima piktintis viskuo ir bando pabėgti iš apgyvendinimo vietų.

Migrantų „namais“ paverstas Bruzgų logistikos centras. Vidmanto Misevičiaus nuotr.

Beveik normalus gyvenimas

Pastarąjį pusmetį Lietuvoje išgirdus žodį „migrantas", iškart prieš akis iškyla tamsaus gymio vyrai ir moterys, nelegaliai patenkantys į mūsų šalį, neturintys nei dokumentų, nei pinigų pragyventi.

Dar vasarą pradėtos kurti istorijos apie tai, kad esą pinigus ir dokumentus iš jų atima Lietuvos pasieniečiai, išaugus migrantų srautams ir sustiprinus sienos apsaugą, buvo pamirštos, tačiau tai didelės įtakos migracijai neturėjo.

Jie yra čia, jie neturi dokumentų, užtat turi nemažai priekaištų Lietuvai.

Tiek dėl tiekiamo maisto, tiek dėl apgyvendinimo sąlygų, tiek dėl nesuteikiamo prieglobsčio.

O štai visai čia pat esanti Baltarusija, kurioje tamsaus gymio ir neeuropietiškų bruožų asmenų taip pat netrūksta, su tokiomis problemomis nesusiduria.

Migrantų „namais“ paverstas Bruzgų logistikos centras. Vidmanto Misevičiaus nuotr.

Tuo įsitikinau prieš keletą dienų apsilankęs Bruzgų pasienio perėjimo punkte. Pastarojo logistikos centras, lenkams uždarius sieną, tapo laikinais 800 migrantų namais.

Tikėtina, čia dabar apgyvendinti visi tie, kurie dar neseniai bandė veržtis per Baltarusijos ir Lenkijos sieną, kadangi subjurus orams likti miškuose buvo ne tik nesmagu, bet ir pavojinga.

Punktą pasiekiau pietų metu. Pakalbintas Baltarusijos „Raudonojo kryžiaus" darbuotojas patikslino, kad karštas maistas centre apgyvendintiems migrantams vežamas du kartus per dieną - pusryčiams ir pietums.

Vakarienei visi gauna po papildomą sauso maisto davinį.

Išgirdęs, kad Lietuvoje migrantai jiems atvežtą maistą išmeta jo nė neparagavę, baltarusis labai nustebo. Jo teigimu, Bruzgų „gyventojai" jokių pretenzijų dėl tiekiamo maisto nereiškia ir tvarkingai viską suvalgo.

Migrantų „namais“ paverstas Bruzgų logistikos centras. Vidmanto Misevičiaus nuotr.

Tie, kuriems „Raudonojo kryžiaus" meniu netinka arba porcijos atrodo per mažos, maisto gali nusipirkti čia pat stovinčiose mobiliose parduotuvėlėse.

Pinigų, kaip paaiškino vienas iš budėjusių pasieniečių, migrantai turi. Taip pat kadangi visi jie turi ir asmens dokumentus, niekas niekur nebando bėgti, o esant poreikiui, organizuojamos grupės ir migrantai vežami į miestą.

Jie keliauja išsigryninti pinigų arba įsigyti būtiniausių prekių, nors tai ir nėra būtina.

Parama liejasi laisvai

Man lankantis Bruzguose, ten buvo atvykusios ir gausios Baltarusijos žurnalistų pajėgos

. Be jokių abejonių, tai buvo padaryta tikslingai, siekiant parengti propagandinius reportažus apie tai, kaip šalis rūpinasi žmonėmis, kurių nenori įsileisti Europos Sąjunga.

Tokio pobūdžio informacijos sklaidai pastaruoju metu Minskas skiria ypač daug dėmesio.

Oficialiai teigiama, kad Baltarusija niekaip nėra susijusi su pastaraisiais mėnesiais smarkiai išaugusiu migrantų srautu.

Taip pat pabrėžiama, kad šalies valdžia niekaip neprisideda prie nelegalios migracijos skatinimo ir yra pasirengusi tą įrodyti.

Bet tuo pat metu oficialusis Minskas nurodo, kad šalis „negalėjo abejingai stebėti, kas vyksta pasienyje". Būtent todėl šiandien kaimyninė valstybė, nuolat apie tai viešai primindama, visais įmanomais būdais stengiasi sudaryti vaizdą, kaip čia rūpinamasi Vakarų atstumtais žmonėmis.

Panašiai kalbėjo Muchamedas ir Olga Borzenkova, žurnalistams prisistatę „IOM UN Migration" organizacijos atstovais. Jie džiaugėsi, kad migrantai ne tik aprūpinami maistu, asmens higienos priemonėmis, drabužiais ir patalyne, bet ir organizuojamas jų grįžimas į gimtinę.

Abu tikino, kad grįžimas yra savanoriškas ir atgal skraidinami tik tie, kuriems gimtinėje negresia joks pavojus.

Migrantų „namais“ paverstas Bruzgų logistikos centras. Vidmanto Misevičiaus nuotr.

Kas savaitę į Bruzgus atvykstantys humanitarinės organizacijos darbuotojai pasakojo, kad norinčiųjų palikti Baltarusiją skaičius nuolat auga.

Antai nuo gruodžio pradžios buvo patenkinti 36 asmenų prašymai grąžinti juos į kilmės šalį, o štai vien per gruodžio 15-ąją tokių prašymų buvo gauta per šimtą.

O.Borzenkova neslėpė, kad dėl grįžtančių namo migrantų sunkumų nekyla.

Tačiau, aiškino ji, su rimtomis problemomis tenka susidurti tada, kai norima padėti atvykėliams pasiekti Vakaruose gyvenančius jų artimuosius.

Taip, pasak jos, yra todėl, kad į šį procesą būtina įtraukti ne tik daugiau humanitarinių organizacijų, bet ir kitų šalių vyriausybes, o pastarosios nelabai linkusios bendradarbiauti.

Savanorės teigimu, tai ir lemia, kad organizacija, kuriai jie atstovauja, skatina žmones grįžti namo bei suteikia grįžtantiesiems finansinę paramą.

Deja, kokio dydžio parama skiriama grįžtantiems namo ir iš kur gaunami migrantams dalinami pinigai, O. Borzenkova patikslinti nepanoro. Į klausimą mergina abstrakčiai atsakė, kad kiekviena situacija vertinama individualiai, o lėšų skiria įvairios tarptautinės organizacijos, susirūpinusios migrantų likimais.

Migrantų „namais“ paverstas Bruzgų logistikos centras. Vidmanto Misevičiaus nuotr.

Namo negrįš

Nepaisant gražių „IOM UN Migration" atstovų kalbų, šnekinami migrantai „Respublikai" teigė, kad namo negrįš. Įdomu, kad nors jie visi veržiasi į Vakarus, savo tikslu įvardindami Vokietiją, man pavyko rasti tik porą angliškai suprantančių jaunuolių. 

Dar du tamsiaodžiai, tikėtina, kurios nors buvusios Prancūzijos kolonijos gyventojai, teigė kalbantys prancūziškai, o visi kiti kalbėjo tik savo gimtąja kalba.

Rajanu prisistatęs vaikinas nurodė esąs kurdas ir teigė dėl to negalintis grįžti namo.

Tiesa, Vakarai jo irgi netraukia. Laužyta anglų kalba Rajanas paaiškino, kad nori likti Baltarusijoje, čia baigti mokslus, įgyti profesiją ir susirasti darbą.

Paprasti, žmogiški norai, tačiau juos įgyvendinti nebus paprasta. Baltarusija neskuba suteikti prieglobsčio visiems prašantiesiems, o tie, kurie jį gauna, turi sugebėti pragyventi iš savo darbo.

Pašalpų, ką tiesiai šviesiai išrėžė vienas tarp žurnalistų sukinėjęsis politikas, niekas jiems čia nedalins, o nenorintys dirbti keliaus namo pirmu reisu.

Tikėtina, kad tokia Baltarusijos pozicija yra gerai žinoma ir Bruzguose apgyvendintiems migrantams, todėl fotografuotis nepanoręs irakietis (bent jau taip prisistatė) Validas, taip pat patikinęs, kad į gimtinę negrįš, teigė keliausiantis į Vokietiją.

Tai, kad lenkai uždarė sieną ir nenori įsileisti atvykėlių iš Artimųjų Rytų, vaikino visiškai negąsdino.

Patikinęs, kad niekur neskuba, Validas teigė, kad anksčiau ar vėliau Lenkija privalės atverti sienas.

Juolab kad to siekia ir įvairios tarptautinės organizacijos.

Tiek, kiek reikės, jis pasiryžęs gyventi Bruzguose, iš kur, pasitaikius pirmai progai, vis tiek vyks į Vokietiją, nes ten jau gyvena jo artimieji ir draugai.

Migrantų „namais“ paverstas Bruzgų logistikos centras. Vidmanto Misevičiaus nuotr.