Metų panevėžietės kova – rūpestis tėvynainiais Ukrainoje

Prieglobstį nuo karo baisumų radusi Panevėžyje, Darija įsteigė labdaros fondą, kad padėtų kariaujančiai tėvynei.

Ji renka lėšas, už kurias kariams perkami automobiliai, ir pati sėdusi prie vairo, nupirktus visureigius bei mikroautobusus gabena iš Panevėžio į Ukrainą. Patirdama įvairiausių kliūčių, D. Panina į kariaujančią šalį nuvairavo jau 51-ą automobilį. „Iki tol vairuotojo pažymėjimą turėjau, bet apie automobilius žinojau tik tiek, kad jie turi vairą. Dabar automobilių modelių, net jų remonto klausimais konsultuoju net patyrusius vairuotojus“, – šypsosi ukrainietė, iki karo dirbusi sekretore Ukrainos verslo įmonėje.

Pažadino sprogimas

Vairuotojos krikštu D. Paninai tapo kelionė evakuojantis iš Ukrainos miesto Dnipro. Tą 2022 metų vasario 24-osios naktį, kai Rusija ėmė mėtyti bombas ant Ukrainos, ji nubudo nuo sprogimo, bet apsivertusi ant kito šono vėl užmigo.

„Dnipro daugiabučiuose nesyk buvo sprogusios dujos. Pamaniau, kad ir vėl įvyko toks sprogimas“, – pasakoja ukrainietė. Ji mena atsikėlusi įprastu metu. O tuomet iš vyro išgirdo, kad prasidėjo karas – Rusija užpuolė Ukrainą. „Pamaniau, karas tai karas, o gyventi reikia, ir nuėjau žadinti dukros į mokyklą. Bet vyras sustabdė: „Kokia mokykla, juk karas prasidėjo.“

Tada aš jam: „Jei jau taip, lai dukra miega, o aš eisiu į darbą.“ Tada vyras vėl ėmė raginti mane grįžti į realybę, suvokti, kas vyksta“, – neslėpdama ašarų, karo pradžią prisiminė D. Panina. Ji pripažįsta, kad reikėjo laiko, kol suprato tikrąją karo grėsmę. Sunkiai priėmusi ir vyro žodžius, kad reikia bėgti.

Gyveno nerūpestingai

„Bėgome su dukros krikštamote, jos pačios dukra, mano dukra ir dukterėčia, kuria pasisiūliau pasirūpinti. Iš pradžių vairuoti sėdo mūsų vyrai. Mes, moterys, jau buvome patikėjusios, kad trauksimės drauge su jais. Tačiau mus atvežę iki nedidelio Ukrainos miestuko, vyrai atsisveikino. „Darija, toliau vairuosi tu“, – pasakė man vyras.

Po tų jo žodžių Darijai pakirto kojas. Dabar, Ukrainai ginantis jau antrus metus, D. Panina svarsto, kad iki šio karo jai buvo atseikėtas tikrai laimingas ir nerūpestingas gyvenimas. Gyveno mylima, augino puikią dukrą Mariją, dirbo sekretore.

„O apie automobilius nieko neišmaniau. Šeimos automobiliu rūpindavosi vyras, aš niekada nebuvau netgi pylusi degalų“, – sako Darija. Tad, išgirdusi iš sutuoktinio, kad toliau vairuoti teks jai, D. Panina puolė į ašaras. Baimintasi ne be reikalo.

Kelyje ji pateko į avariją, mašina rėžėsi į nepažymėtą kelio užtvarą. Mat Rusijai užpuolus Ukrainą, joje suskubta nuimti visus kelio ženklus su vietovių pavadinimais, tad važiuota praktiškai nelabai ir žinant kur. O keliuose pristatyta užtvarų.

Meldė mirties

„Kelių užtvarai buvo skirti priešams. Į tokį įsirėžusi nepataisomai sudaužiau mašiną, tada mumis pasirūpino tėvynainiai, apgyvendinę kariškių bendrabutyje“, – pasakojo Darija. Bendrabutyje ji pasijuto tarsi savotiškame štabe, į kurį suplaukdavo visos karo naujienos. „Štai tada aš ir supratau, kad karas tikrai vyksta, suvokiau, kad reikia kuo greičiau į saugią vietą išvežti vaikus“, – pamena D. Panina.

Pavėžėti iki Lenkijos sienos jas, dvi moteris ir tris kartu bėgančias mergaites, ėmėsi svetimi žmonės. Mašinų kolona judėjo be galo lėtai, be to, pasklido žinia, kad rusai besitraukiančiųjų koloną pradės apšaudyti. „Ėmiau melstis prašydama, kad nušautų iš karto ir mane, ir mano dukrą. Galite įsivaizduoti, prašiau mirties mergaitei, savo vaikui, kuri man – viskas! Labai bijojau, kad abi būsime sunkiai sužeistos, kentėsime, o pasirūpinti mumis nebus kam“, – verkdama kalba Darija.

Bet šaudynių nebuvo, o jos, dvi moterys su vaikais, nugabentos iki Varšuvos. Vienoje jos bažnyčių parpuolusi ant kelių D. Panina meldėsi, kad pagaliau patektų į saugią vietą. „Malda buvo išklausyta labai greitai. Vos užvėrus bažnyčios duris, sulaukėme skambučio. Bičiulei pasiūlyta apsigyventi Vilniuje, o man – Panevėžyje“, – džiaugiasi Darija.

Veža labdarą

Tuomet D. Panina pirmą kartą išgirdo Panevėžio pavadinimą. Džiaugėsi, kad tai nedidelis miestas, svarstė, kad tokiame gyventi bus daug saugiau nei sostinėje Vilniuje. Atvažiavusiai į Aukštaitijos sostinę, jai pasiūlytas butas, į kurį dabar jau persikraustė ir Vilniuje laikinai apgyvendinta draugė.

Nepraėjus nė mėnesiui Panevėžyje, Darijai pasiūlyta į Ukrainą nuvairuoti automobilius, prikrautus labdaros. Kaip pirmą kartą vyrui, patikėjusiam jai mašinos vairą, taip ir dabar Darija puolė prieštarauti, tikino nieko neišmananti apie automobilius, tad tikrai nepajėgsianti jų nugabenti į Ukrainą. Ji mena pirmąsyk į Ukrainą automobilį vairavusi ne tik drebančiomis rankomis ir kojomis, bet ir drebančia širdimi.

Visi jos nuvairuoti automobiliai buvo visureigiai bei mikroautobusai, pirkti už suaukotas lėšas. O kad nevažiuotų tuščiomis, automobiliai prikraunami to, ko reikia kovojančiai Ukrainai. Taip gabenama labdara. Darija nepamiršo, kaip jai buvo baisu pirmą kartą vairuoti mikroautobusą ir kaip nedrąsu sėsti vairuoti mašinų, kurių vairai dešinėje pusėje. Bet įveikė ir tuos išbandymus.

Kaip ir per pirmą didžiąją karo pabėgėlių kelionę, taip ir vairuodama automobilį labdarai ji neišvengė avarijos. Nelaimė įvyko praėjusių metų gruodį Lenkijoje važiuojant užpustytais, slidžiais keliais. Važiuodama Darija sako mačiusi nuo kelio nuslydusių automobilių, mašinos nesuvaldė ir pati, trenkėsi į pakelės medžius. Nesusižalojo, bet išgąsčio būta didžiulio.

Šventė – nuvairuoti automobilį

Pusmetį pagyvenusi Panevėžyje, D. Panina įsteigė labdaros ir paramos fondą „Gyvenimo pulsas“ kovojančiai Ukrainai remti. Už fondui paaukotus pinigus perkami ir į Ukrainą gabenami automobiliai, miegmaišiai, šildytuvai, kovotojams reikalingos įvairios medicinos priemonės. Visa tai gabenama į Vakarų Ukrainos miestą Lvivą, vėliau išvežiojama po karo zonas.

Veždama Ukrainos kovotojams automobilius, prikrautus labdaros, Darija pripažįsta jaučianti ir džiaugsmą, ir savojo darbo prasmę. Neseniai grįžo jau iš 51-ojo reiso, o į kitą žada išvykti kitų metų pradžioje. Paklausta, kaip sutiks šventes, D. Panina pravirksta. „Kalėdos ir Naujieji visą gyvenimą man buvo pačios gražiausios šventės. Joms labai ruošdavausi, sutikdavau su šeima. Mano didžiausias pomėgis – konditerija, kepu tortus, tad šioms šventėms tikrai pasistengdavau visus nudžiuginti ir saldumynais, ir dovanomis. Deja, jau antros Kalėdos ir antri Naujieji, kai man vis liūdniau. Netgi teko sau prisipažinti, kad, būdama atskirta nuo tėvynės, nuo vyro ir kitų artimųjų, šių švenčių ėmiau nekęsti“, – neslėpė Metų panevėžietė. Dabar, anot Darijos, jai tikra šventė – laimingai nuvairuoti automobilį, skirtą Ukrainos gynėjams.

Norintieji paremti kovojančią Ukrainą gali pervesti auką labdaros ir paramos fondui „Gyvenimo pulsas“, kodas 306146303, sąskaitos Nr. LT657189900009700560, SWIFT CBSBLT26