Menininkė Bujė: „Tapyba padeda išsakyti tai, ką galbūt kartais sunku išsakyti žodžiais“

Anot psichiatrų, meno terapija, kuri veikia ne žodžiais, gali padėti įveikti net ir tamsiausius gyvenimo periodus.

Nacionaliniame vėžio institute (NVI) savo personalinę darbų parodą „Kelionė per dykumą“ eksponuoja menininkė Lina Magdalena Bujė.

Moteris sako seniau dailės terapijos nepraktikavusi, tačiaupiešti mokiusi vaikus. Taigi, noras griebti teptuką ir žaisti dažais kilo spontaniškai.

Pirma serijasiurealistinių paukščių gimė dar 2007 metais po itin sunkios netekties.„Mano vaikas miegojo.

Ant stalo gulėjo dažai, todėl pagalvojau, kad gal reikėtų kažką nupiešti.

Tada dar nebuvau nieko girdėjusi apie dailės terapiją, kad tai yra metodas, galintis padėti žmogui tvarkytis su jausmais, juos išreikšti Pirmieji mano darbai nebuvo skirti žiūrovui.

Tai buvo mano išgyvenimų apraiška,“ – apie savo, kaip menininkės, kelio pradžią pasakoja L. M. Bujė.

Tapyba padėjo išreikšti dvasinę patirtį

Prieš maždaug aštuonerius metus L. M. Bujė pradėjo dalyvauti ištęstiniame metus trukusiame dailės terapijos  seminarų cikle „Dailės terapijos metodų taikymas“ su kitomis moterimis. „Visas temas gvildenome per asmeninę patirtį, tai buvo ne vien teorija, o praktika.

Tai buvo labai prasminga kelionė. Taip susipažinau su dailės terapijos metodais iš arčiau. Buvo naudojami dažai, įvairios medžiagos, molis, smėlis, kitos priemonės, padedančios pasiekti užsibrėžtus tikslus. Vėliau įgytos žinios man pravertė komunikuojant su kai kuriais vaikais ir suaugusiais,“ – apie pažintį su dailės terapija pasakoja L. M. Bujė.

Teptukas moters rankose atsidurdavo vis dažniau. „Rudenį mano paroda atidaryta Nacionaliniame vėžio institute, prie koplyčios – vietos, į kurią žmogus eina ieškodamas paguodos ar vilties.

Todėl norėjosi, kad tuščios sienos taptų spalvotomis, darbai eksponuojami kaip mozaika. Sąmoningai prie darbų nekabinau pavadinimų, kad žmonės prie jų neprisirištų.

Kiekvienas pamato kažką savito. Kai parodą aplankė grupelė bičiulių, kiekvienam jų prie tų pačių darbų kildavo vis kitokios asociacijos.

Išvardindavau jiems darbų pavadinimus ir jie spėliodavo, apie kurį darbą kalbu. Nesinori klijuoti etikečių.Parodą „Kelionė per dykumą“ sudaro 26 darbai,“- apie tai, kodėl darbus eksponuoti nusprendė NVI, pasakoja menininkė.

L. M. Bujė sako, kad parodos tikslas nėra nustebinti žiūrovą. „Besigydantis žmogus ne visą laiką gali kur nors nueiti, pavyzdžiui, į galeriją, parodą, renginį.

Kartais jis, atvykęs gydytis chemoterapija ar spinduline terapija, tam tiesiog neturi jėgų.

Gal ir nėra noro kažkur eiti. Todėl norisi, kad paroda ateitų pas pacientą. Kiekvienas žmogus išgyvena savitą kelionę per dykumą ar tai būtų liga, ar artimo netektis, ar vidinė krizė, gyvenimo iššūkiai.

Visi patiriame įvairiuose gyvenimo tarpsniuose savo dykumas su savitais iššūkiais ir juos bandome įveikti. Eksponuojama darbų serija dalinuosi su ligoniu, kokią kelionę per dykumą patyriau aš.

Noriu, kad žmogus pamatytų, kad visada yra viltis ir kad pacientas nėra vienas kelionėje per dykumą,“ – pasakoja menininkė.

Tapytoja sako, kad į 26 savo kūrinius perkėlė savo emocinę ir dvasinę patirtį. Todėl ir darbų tematika, priklausomai nuo vidinių išgyvenimų, skiriasi.

„Tai yra neuromenas, neuroedukacijų užsiėmimų patirtis. Sužinojau apie neuroedukacijas, emociškai brandų dvasingumą, kūno, dvasios ir sielos ryšius.

Dalyvavau rekolekcijose, krikščioniškoje meditacijoje, skaičiau Šventąjį raštą, domėjausi, kaip Šventasis raštas gali pakviesti žmogų pabūti su savimi.

Po tokio pabuvimo, imdavau teptuką ir piešdavau. Rekolekcijų patirtis persikėlė į mano dirbtuves, susigalvodavau kokią nors užduotį ir perkeldavau jausmą ant drobės.

Mano drobių pavadinimai labai įvairūs – nuo jausmų iki būsenų. Tai nebuvo tiesiog kelionė, nes neuromenas nėra skirtas nustebinti, šokiruoti žiūrovą.

Neuromenas skirtas būtent autoriui, kuris galėtų įprasminti savo jausmą ar norimą patirti jausmą,“ – apie tai, kaip gimė dailės kūriniai atvirauja L. M. Bujė.

Menininkė įsitikinusi, kad tapyba padeda išlieti susikaupusias emocijas, išsakyti tai, ką galbūt kartais sunku ištarti žodžiais, padeda susitvarkyti su neigiamais jausmais. L. M. Bujės manymu, dailės terapija gali būti puikiu emocijų išliejimo būdu ir suaugusiam, ir vaikui.

„Darbus tapiau labai įvairiai. Vienus labai greitai, kitus lėtai. Kelias drobes užtapiau ant viršaus, kažkas man nepatiko… Todėl tai pačiai drobei suteikiau atgimimą.

Mūsų vaikystėje nemokė, kaip saugiai išreikšti emocijas – švietimas galėtų labai tobulėti, jei mokytų vaikus, kaip išreikšti emocijas, jas atpažinti.

Seniau buvo įprasta emocijas gniaužti – susitvardymas būdavo vertybė.  O juk iš tikrųjų visi išgyvenimai atgula širdyje. Ir tada žmoguje kaupiasi neišgyventas jausmų bagažas.

Jį žmogus nešiojasi su savimi ir anksčiau ar vėliau, tai sukelia pasekmes. Tapyba yra labai saugus metodas išgyventi tai, kas yra neišgyventa.

Tai yra psichologinis veiksmas, prisilietimas prie praeities žaizdų. Juk taip galima elgtis su vaikais: jei vaikas pyksta, galima jam pasiūlyti emocijas „ištaškyti“ dažais, pasiūlyti didesnį popieriaus lapą ar drobę. Mano kūryba, kuri skirta žiūrovui, yra tarsi darbo vaisius.

Tačiau būna ir trumpalaikių darbų, lydimų trumpalaikių emocijų. Tuos darbus vėliau sunaikinu. Tarp dailės ir dailės terapijos yra riba.

Žmogus, kuris nemoka tapyti, sau gali padėti dar daugiau. Kai tapai, reikia atsiskirti nuo tapymo technikos žinojimo, negalvoti, kaip tapai, kur kokia kompozicija ar spalvos turėtų būti. Neuromene taisyklių nėra. Jeigu įsijungia protas, darbas pakeičia savo paskirtį,“ – mintimis dalijasi menininkė.

Kadangi neuromene negalioja taisyklės, L. M. Bujė įsitikinusi, kad kurti gali kiekvienas – visai nesvarbu, mokate piešti ar ne. „Kažkada viena moteris norėjo, kad jai padėčiau šį tą išreikšti ant drobės.

Ta moteris man sako: „Tau gerai, tu moki piešti. O aš nemoku.“ Kadangi pati esu dešiniarankė, piešiau kaire ranka ir be teptuko, pirštais. Moteris piešė dešine ranka ir teptuku.

Juk tikslas nėra sukurti meno kūrinį. Nors kartais labai gražūs kūriniai gimsta per pačią kelionę. Kai tikslas yra kitas, kai tai yra žaidimas su spalvomis, įtampa turėtų likti šone.

Žmonės, atėję į dailės terapijos užsiėmimus, visą atsakomybę ir baimę turi palikti užsiėmimo vadovui. Juk jo užduotis yra įvesti žmones į šią kelionę.

O žmonės gali tik mėgautis ja. Nereikia galvoti, kad neisite vien todėl, kad nemokate piešti. Juk vaikai, nors ir nemoka skaityti, vis tiek eina į mokyklą, kad ten išmoktų pažinti raides.

O štai mes, būdami suaugę, sakome, kad kažkur neisime, nes nemokame, “ – svarsto L. M. Bujė.

„Meno terapija, įvairios joje naudojamos technikos gali padėti dvasinę dykumą išgyvenantiems, su psichologinėmis problemomis susiduriantiems žmonėms.

Meno terapija yra vienas iš komunikacijos būdų. Ten sumeluoti negali. Jei žodžiu žmogus gali arba negali įvardyti savo jausmų, tai potėpiais jis negali manipuliuoti.

Nebent turi labai daug žinių ir sąmoningai to siekia. Įvairios ligos, onkologija yra iššūkis žmogui. Jis patiria didelę krizę. O juk visi mes norime būti savaip laimingi, ieškome tam kelio.

Meno terapija galėtų suteikti viltį prisikelti – juk žmogus kažką padaro ir iškart mato rezultatą. Net jei jam tuo metu labai sunku.

Tačiau paėmęs teptuką, jis palieka ženklą ant drobės, popieriaus, rankose čiupinėdamas molį. Jei žmogui atrodo, kad jis kažkur paklydęs, vizualika atspindi, kad jis yra čia, “ – reziumuoja menininkė.

Kas vyksta per dailės terapijos užsiėmimus?

NVI praktiką atliekanti Vilniaus universiteto dailės terapijos studijų programos magistro studentė Elnora Jachajeva sako, kad į pirmąjį dailės terapijos užsiėmimą atėję onkologiniai pacientai pirmiausia jaudinasi, nerimauja, kad nemoka piešti. Tačiau įsijautę į kūrybinį procesą, išlaisvina mintis, prisiminimus, susikaupusias emocijas.

„Vyksta kūrybinis procesas. Pacientai iš pradžių jaudinasi: pirmasis jų atsakymas dažniausiai būna „nemoku piešti“.

Dailės terapijos užsiėmimus pradedame nuo apšilimo: 20 minučių būna skiriama išbandyti piešimo technikas – tam, kad būtų galima numalšinti kylantį nerimą.

Kai žmonės sako, kad nemoka piešti, atsakau, kad nesu dailės mokytoja ir kad man nesvarbu, kaip jūs nupiešite.

Man svarbu, kad įsitrauktumėte į procesą, atsipalaiduotumėte, pažaistumėte su spalvomis, priemonėmis.Jų turiu visokių: molis, plastilinas, guašas, akvarelė, pieštukai…

Būna įdomu stebėti, kai žmonės iš pradžių nedrąsiai ima pieštukus, flomasterius, o vėliau ima piešti guašu, akvarele ir pradeda „taškytis.“

Sunku nupasakoti procesą, kas iš tikrųjų vyksta per terapijos užsiėmimus. Žmonės atsipalaiduoja, atrodo, kad tam tikri akmenukai nukrenta nuo sielos.

Žmogus įsitraukia į piešimo procesą. Po užsiėmimo paklausiu, kaip jums sekėsi. Sulaukiu labai daug šypsenų, pavyzdžiui, žmogus nupiešė ką nors, kas jam priminė vaikystę, senelius, tėvus.

Turiu nuostabią pacientę, kuri piešė pavasarį -pievą ir mišką. O šiais metais ji nupiešė namelį toje pačioje erdvėje. Pasirodo, tas piešinys buvo jos svajonės išsipildymas,“ – pasakoja E. Jachjajeva.

Būsimoji dailės terapeutė pati sugalvoja užsiėmimų temas, o pakviesti pacientus jai padeda NVI gydytoja psichiatrė dr. Giedrė Bulotienė.

„Elnora paminėjo, kaip pacientas piešdamas „pradeda taškytis“.Tai yra procesas nuo nedrąsos iki išsiliejimo.

Dažai, spalvos pacientams padeda išlieti jausmus. Viena pacientė pasakė: piešiant  man iškilo savo šeimos vaizdas.

Piešdama ji prisiminė savo šeimos narių istorijas.NVI pacientai yra labai jautrūs, uždari, kadangi onkologinė liga lemia pažeidžiamumą.

Todėl pacientai neretai nenori patys kreiptis į psichologus, dalyvauti psichoterapijoje, meno terapijoje. Juos reikia itin aktyviai kviesti dalyvauti šiose veiklose.

Vienas iš būdų – pacientus pakviečiu juos konsultuodama, parekomenduoju sudalyvauti užsiėmimuose, paklausiu, ar jiems būtų įdomu. Būna, kad pacientai susidomi.

Kartais parengiame kvietimą, kurį išplatiname. Jis ypač aktualus pacientams, kurie NVI dažnai nesilanko, pvz., šiuo metu yra aktyvioje stebėsenoje dėl ligos, “ – kalba dr. G. Bulotienė.

Anot E. Jachjajevos, pacientai į savo ligą reaguoja nevienodai, todėl ir į dailės terapiją pasineria skirtingai. „Kai kuriems pacientams labiau tinka individualus priėjimas, kadangi ne visi pacientai nori atsiverti.

Yra pacientų, kuriems prireikia laiko, kad susitaikytų su esama situacija, savo jausmais.

Pastebėjau, kad pacientai per dailės terapiją tarpusavyje pradeda dalintis savo mintimis, išgyvenamais jausmais, kylančiu nerimu, baime.

Toks bendravimas grupelėje žmones šiek tiek nuramina. Tačiau drąsos gyventi su tokiais savo jausmais vis tiek reikia, net kai juntamas aplinkinių palaikymas, “ – sako E. Jachjajeva. Anot studentės, pacientų piešiniai nebūna interpretuojami, dirbama su emocija, kurią žmogus į savo piešinį perkelia.

„Vienas iš dailės terapijos tikslų yra suteikti saugią erdvę. Terapeuto buvimas šalia pacientui suteikia erdvę, kurioje galima atsiskleisti. Per dailės terapiją taikomų metodų pagalba įvyksta žmogaus emocijų atsiskleidimas.

Onkologiniai pacientai turi giliai paslėptą vėžio ligos traumą. Įsivaizduokime medį ir įkirstą žaizdą kaimene, kuri, greičiausiai, dar neužgijusi.

Prieiti žodžiais prie žaizdos yra labai sunku. Taigi, emocijų atsiskleidimas ir užgijimas galimas tik tada, kai žaizdą palieti. Todėl meno terapija, kuri veikia ne žodžiais, gali padėti,“ – dailės terapijos užsiėmimų poveikį onkologiniam pacientui reziumuoja dr. G. Bulotienė.