Henrikas Vaitiekūnas: Atsiribokite nuo praeities ir jos nesigėdykite – tai jau praėjo!

Tad dabar, jau pačioje rašinio pradžioje, ir užduotis skaitytojui: kaip manote, kokį tikslą toji vitrina turėjo?

Na, niekaip neatspėsite... smerkė ir gėdino. Tai skelbė ir užrašas: „Jos daro gėdą mūsų miestui!“. Taip norėta auklėti... prostitutes.

Tiesa, šituo žodžiu jos nebuvo įvardintos (prostitucijos SSSR nebuvo?!).

Užrašai skelbė, kad tai – su užsienio jūreiviais bendraujančios ir kramtoškių bei kitų dovanų iš jų reikalaujančios damos. Raudonais dažais ant nuotraukų antspauduotas žodis: „Gėda!“

Bet jokios gėdos nebuvo. Ir jokios asmens duomenų apsaugos. Ir šiandien net linksma tuometės milicijos bei miesto valdžios kvailystes prisiminus.

O dabar, kol kas jokių apibendrinimų nedarydami, šokime į šių dienų aktualijas. Jaunos ponios laiškas internetiniam laikraščiui.

„Mano vyras – 24 metais už mane vyresnis. Jis visuomenėje gerbiamas, turtingas ir protingas.

Turėčiau jaustis kaip už mūro. Tačiau! Kur su juo benueinu, jaučiu smerkiančius žvilgsnius, girdžiu žodį „barakuda“, o namuose slegia mintis, kad jis – mano tėvo bendraamžis. Todėl mane nuolat lydi nepaaiškinama gėda...“

Nekomentuosim ir šito laiško: tai padarysite jūs. Bet įvadas į temą – aiškus. Kada mums gėda? Kodėl gėda? Ir kas yra gėda, jei ji... išvis yra?

Vietoje konkretesnių atsakymų (jie rašinyje – vėliau) – dar keletas pavyzdžių. Draugas prašė padėti jam persikelti į naują butą. Tą pačią dieną buvo ir mamos gimtadienis. Tačiau darbai taip susisuko, kad nei draugas, nei mama jūsų nesulaukė.

Prisiminėte juos abu tik vėlai vakare. Ar apėmė gėda? Viskas priklauso nuo to, kaip pats į poelgį sureagavote: jei abiem paskambinote, atsiprašėte ir apgailestavote, galbūt atleidimo sulauksite.

Bet dažnas, deja, yra ir kitoks paaiškinimas: kad draugas persikėlimui netinkamą valandą pasirinko; kad mama gimė „neteisingą“ dieną. Žodžiu, patys kalti, kad taip įvyko. Ar jau nuraminote save?

Vargu: gėda jau ėda. Ir čia – pirmasis paaiškinimas: gėda randasi tuomet, kai vietoje tiesos patvirtinimo gaunate tik papeikimą.

Tačiau čia ne vienintelis atsakymas. O kaip įvardinsite gėdą užsukti – nors norisi – į sekso prekių parduotuvę? (Gėda ne todėl, kad užsuksite.

Gėda bus, jei kas nors jus ten pamatys?). O kaip įvardinsite gėdą (?) patirtą klasės draugų susitikime po trisdešimties metų? (Visi su naujais automobiliais ir tik jūs atvykote... troleibusu.).

Ir kiti „tradiciniai“ gėdos (galima ir kabutėse „gėdos“) atvejai.

Neturite, kur akių dėti, kai tetulė jau 21-ąjį kartą klausia: „Tai gal jau turi draugą? Visos turi, tik tu – ne!“

Arba kuomet artimiausieji neatstoja klausdami: „O kuomet gi bus šeimos pagausėjimas?“. Gėda, kad atsakymo nežinote, ar dėl taip nesupratingai klausinėjančių giminaičių?

Šioje vietoje prieiname prie „svetimos gėdos“ sąvokos.

Svetima gėda normalius mūsų valstybės piliečius turėtų apimti išgirdus Lietuvos kariuomenės vado postringavimus apie tai, kad normalu yra už valstybės pinigus nuomotis butą iš sūnaus.

Dar svetima gėda apima, kai televizijos rodo „lietuviškąjį“ humorą su Orlausku-Zakarausku.

Arba kai sužinome, kad į rimčiausiąją instituciją – Prezidentūrą – pretenduoja celofanu apsivyniojęs sukčius.

Sakoma, kad kai kurie empatiški piliečiai į svetimą gėdą įsijaučia taip, jog net patys patiria beveik fizinį skausmą. Fiziologiškai tai paaiškinama. Ir net terminas yra: „ispaniškoji gėda“. Nes, girdi, ispanai pirmieji įvardijo: „Vegilenza Ajena“. T.y. „gėda už kitus“.

Tačiau lietuvių psichologas Edvardas Šidlauskas prieštarauja: jo nuomone, dėl svetimų žmonių jaučiama gėda yra tik noras papriekaištauti dėl elgesio ar žodžių.

O tikroji svetima gėda mus apimti gali tik dėl artimiausių žmonių – žmonos ar vaikų – elgesio. (Nors dažniausiai – dėl vyro, kuris kultūringoje kompanijoje „padaugino“).

Vis iki galo neišsiaiškiname, kas gi toji gėda. Karlas Gustavas Jungas ir jo pasekėjai šį jausmą vadino sielos pelkynu. (Kiekvienas mūsų pelkę stengiasi apeiti, bet ne visiems tai pasiseka). Tad pabandykim išsiaiškinti: kada ir kaip tai atsitinka?

Kiekvienas gyvenimo momentas, kuriame jaučiamės netvirtai ir pažeidžiamai – mažas langelis į gėdą.

Tai – per didelis ar per mažas svoris. Baimė dėl negražaus kūno (drovimasi nusirengti gydytojo kabinete, bet drąsiai apsinuoginama pliaže. Bet tie, kurie bijo išsirengti Palangoje, drąsiai daro tai Marmaryje).

Gėda, kai šeimos narys (o ne tu pats!) prisikrauna pilną lėkštę maisto.

Arba perdaug geria. (Jei pats vakar perdaug išgėrei, gėda bus tik rytoj). Viskas sąlygiška. Ir net politines aktualijas siejanti gėda – taip pat sąlyginė.

Štai, internete vienas rusas prisipažįsta, kad šiandien jam yra gėda būti rusu.

Kitas jam atsako visiškai nekvailai: „Man negėda būti rusu, man šiandien gėda, kad ir jie (okupantai) yra rusai...“ Galybė improvizacijų.

O pasitarti dažniausiai nėra su kuo. Nes gėdos jausmą paprastai išgyvename vienumoje. Slepiame emocijas ir norus.

Formuojame sau kompleksus. Todėl dabar, savaitraščio pavadinimo nepamirštant, – apie gėdą ir sveikatą.

Eilinė vadovėlinė tiesa: nuolatinė lėtinė gėda silpnina imuninę sistemą ir... skatina kenksmingų psichoaktyvių medicinos preparatų vartojimą.

Nervų sistema neatlaiko kontaktų su kitais žmonėmis (socialinė izoliacija).

Gėda – perfekcionistų baubas. (Deja, pakanka manančių, kad idealus gyvenimas – gyvenimas be klaidų. Bet tai – neteisinga!). Tūkstančiai mūsų šalies merginų ir šiandien (kažkodėl?) jaučiasi negražios, o tūkstančiai vyrų – neiškalbūs.

Nesąmonė: turite būti savimi. Būti savimi – negėda!

Kartais mūsų visuomenėje gėda pasitelkiama, siekiant kontroliuoti kitų elgesį: pagalvokite, ko siekia žmonės, kurie nuolat siunčia jums nuorodą: „Tu esi blogas!“.

Atsiribokite nuo praeities ir jos nesigėdykite – tai jau praėjo!

Antra vertus, gėdos jausmas, anot Lietuvos psichologų ir psichoterapeutų,  yra svarbiausias pokyčių motyvatorius. Tai jis padeda ištaisyti klaidą, atsiprašyti ir atkurti pažeistus tarpusavio ryšius.

O gal paprasčiausiai išmoko... mandagumo.

Sakote, kad nepaisant to, kas čia parašyta, jūs vis dar blogai jaučiatės, jums vis dar gėda dėl vakar ar užvakar dienos? Yra receptas!

Įsivaizduokite keturis žmones, kurie jums – besąlygiški autoritetai. Jiems mintyse papasakokite, kokios abejonės jus kankina ir paklauskite, ar smerkia jie jus. Atsakymas, tikiu, bus toks, kokio laukėte.

Tad juo ir vadovaukitės.

P.S. Atsakymo, kas ta gėda-pelėda net internetas neturi.