„Mama jau ne verkė, bet klykė, mes vaikai meldėmės...“

Pasak rašytojo, kariškiai liepė jo tėvui atrakinti rūsį ir perspėjo, jei ką nors ras, jį pirmą nušaus. Karininkas, apžiūrėdamas rūsį buvo kažkoks pasimetęs, nerado net ant bulvių aruodo paliktos dar šiltos brolio patalynės.

„Kariškiams išėjus, apžiūrėjome rūsį, – prisimena J. Elekšis. – Aiškiai matėsi, kad buvo atidarytas lubose buvęs slaptas išėjimas. Palipęs stoginėn mačiau, kad praskleistos jos lentelės, o brolis išėjęs link kaimyno Vaičiaus.“

Brolio gaudynės

Visi namiškiai puolė prie langų ir pamatė brolį nuo laukuose esančio rūsio einantį link miško. Jį ėmė vytis sovietų automatininkas.

„Matyt, jis riktelėjo, nes brolis atsisuko, bet dabar jau tekinom pasileido link miško, –  susijaudinęs prisimena rašytojas. – O tas kareivis pradėjo tratinti į jį iš automato.“

Iš sodybos pasipylė tuntas automatininkų ir visi šaudė. Ant kaimyno tvoros pasidėję du rankinius kulkosvaidžius pylė ir du karininkai.

„Brolis staiga pasilenkė, – prisimena J. Elekšis. – Mes net aiktelėjome... Manėme, kad kliudė.“

Nutilo net šūviai, tačiau brolis nenugriuvo, o tik pasiėmė rankon medpadžius ir dar greičiau leidosi bėgti.

Tada vėl nuo šūvių sutratėjo visas laukas...

„Mama jau ne verkė, bet klykė, mes vaikai meldėmės, o tėvo silpna širdis vos plazdėjo, – prisimena Juozas. –  Gal po valandos pamatėme, kad kaip širšės apkibę kareiviai vedasi iš miško brolį...“

Pasak rašytojo, jo mama sumetė į maišą šiltų baltinių, dešrų, lašinių, duonos ir nulėkė į kaimynų kiemą, tačiau brolį glaudžiu ratu apsupę kareiviai neleido net prisiartinti.

Maišą ji permetė per kareivių galvas, tačiau kareiviai ją jėga išstūmė iš kiemo.

„Ankstų rytą su mama išėjome į Viekšnius ieškoti brolio, – prisimena J. Elekšis. – Visur atsakė, kad jo nėra... Ryto metą jo ieškoti į Mažeikius išvažiavo tėvas. Ir atrado... Tarp daugybės sulaikytųjų perrengtą karine uniforma, sutvarstytomis kojomis…“

Pasak rašytojo, tiesą apie tikrą brolio padėtį jis sužinojo gal tik po trisdešimties metų, kai mirė abu jo tėvai.

„Pasirodo, jį pasivijo ir pargriovė šunys, apkandžiojo vos ne basas kojas, apdraskė kelnes ir švarką, todėl ir neleido prie jo mamos, perrengė karine uniforma, – pasakoja J. Elekšis. – Miško medžiai, kur bėgo brolis, buvo sukapoti kulkų, buvo nulūžusios šakos. Matėsi, kad čia vyko šiurpus gyvenimo ir mirties šokis. Jo baisi muzika iki šiol neleidžia ramiai miegoti…“

Gyvenimas ir mokslai pokario metais

Pasak rašytojo Juozo Elekšio, jis augo šeimoje, kur meilę dažnai pakeisdavo žodis „reikia“. Jo tėvas XX amžiaus pradžioje nelegaliai perėjo Rusijos ir Vokietijos sieną, nes turėjo bėgti nuo caro žandarų, kurie jį persekiojo už dalyvavimą 1905 metų neramumuose.

Tėvas atsidūrė Amerikoje, kur prabuvo beveik šešerius metus, tačiau prasidėjus 1911 metų krizei Amerikoje, jis beveik vienuolika mėnesių neturėjo darbo, todėl vėl turėjo grįžti į savo nedidelį ūkelį Kivylių kaime, tuometiniame Akmenės valsčiuje.

Antrasis pasaulinis karas ir pokario metai taip pat skaudžiai palietė Elekšių šeimos gyvenimą.

„Vokiečių sviedinys karo metu pataikė tiesiai į mūsų trobą, kuri subyrėjo į šipulius, – prisimena rašytojas. – Mums pavyko išsigelbėti, tačiau troboje ant aukšto buvo sudėti mūsų grūdai, kurie nuo sprogimo išsibarstė po visą lauką...“

Pasak J. Elekšio, su tėvais tada jis rinkdavo lauke tuos pabirusius avižų grūdelius. Po to šeima juos maišydavo su burokais ir mama iš šio mišinio kepdavo duoną.

„Iki šiol atsimenu kartų tos duonos skonį, – prisimena rašytojas. – Nepaisant to, ji buvo man nepaprastai skani, nes gyvenome tuo metu pusbadžiu...“

Sėkmingas kūrybinis kelias

Baigęs Viekšnių vidurinę mokyklą, J. Elekšis iš tėvų namų išvyko į Vilnių, kur baigė Vilniaus pedagoginį institutą, studijavo istoriją. Po studijų dirbo mokytoju, įvairų administracinį darbą, daug metų atidavė žurnalistikai.

Juozas Elekšis pagarsėjo kaip nepaprastai kūrybingas literatas, palikęs unikalų pėdsaką įvairiuose Lietuvos meninės kūrybos baruose.

Rašytojas išleido net 26 savo kūrybos knygas (dainos, eseistika, apsakymai, aforizmai, anekdotai, humoras, eilėraščiai), sukūrė daugiau kaip 500 dainų tekstus, kartu su V. Malinausku sukūrė operetę „Laumės pirtyje“.

Juozo Elekšio straipsniai, atsiminimai buvo spausdinami „Mokslo Lietuvoje“ „Gimtinėje“,

,,Karštame komentare“, „Lietuvos aide“, ,,Gydytojų žodyje“ „Gintaro gimtinėje“,,Tautotyros metraštyje“ ir kt. leidiniuose.

 Juozas Elekšis yra Jungtinių tautų Pasaulio sveikatos organizacijos, Lietuvos sveikatos apsaugos ministerijos (2008), Tėvynės pažinimo draugijos (2008), Eduardo Šulaičio (Čikaga, 2011), Vinco Kudirkos publicistinio konkurso (2012) laureatas.

Dabar gražus amžius (89 metai) neleidžia Juozui Elekšiui dalyvauti kūrybiniuose sambūriuose –  tautotyrininkų, literatų renginiuose, dainuoti ansambliuose, tačiau namuose jis vis su knyga, su rašikliu rankose, rengia naujas publikacijas.

Sušlubavus sveikatai į pagalbą atėjo maltiečiai

Rašytojas Juozas Elekšis su Vilniaus maltiečiais pažįstamas jau treji metai. Tiek laiko jis naudojasi jų teikiama Ligonių ir neįgaliųjų transportavimo paslauga „Važiuojam“.

„Vos galiu vaikščioti, mano kojos išvis nelaiko – kalba rašytojas. – Po kambarį – tai dar paeinu su vaikštyne, tačiau laiptais negaliu žengti nei vieno žingsnio… Man yra įdėtas širdies stimuliatorius, vienoje kojoje turiu trombozę...

Pasak J. Elekšio, maltiečių Ligonių ir neįgaliųjų transportavimo paslaugą jo žmona Zofija atrado visiškai atsitiktinai, per internetą.

„Kai Juozui prasidėjo problemos su kojomis ir jis negalėjo paeiti, pradėjome dairytis pagalbos, – pasakoja Zofija Elekšienė. – Iš pradžių bandėme kitų organizacijų ir kompanijų paslaugas, tačiau nusivylėme… Nepunktualūs, brangininkai, o svarbiausia – dauguma atvažiavę tik nuveža, tačiau nenukelia iš buto. O kaipgi žmogus nueis iki mašinos, jeigu jis nei vieno žingsnio laiptais žengti negali?“

Maltiečių Ligonių ir neįgaliųjų transportavimo paslauga „Važiuojam“ rašytojas yra tikrai patenkintas.

„Labai džiaugiuosi maltiečių transportavimo tarnybos vyrais, – dalinasi mintimis J. Elekšis. – Jie visada atvyksta labai tiksliai. Aš jau dažniausiai sėdžiu aprengtas vėžimėlyje prie durų, o jie turi specialią įrangą, su kuria mane perkelia į specialią kėdę, stipriai pririša ir nuveža su savo autobusėliu ten, kur man reikia.“

Pasak rašytojo žmonos, J. Elekšis dažniausiai važiuoja pas kardiologą ar stomatologą į Santaros klinikas arba į Antakalnio polikliniką. Rašytoją vežimėlyje šiose klinikose galima vežioti liftu.

„Seniai vienas kitą pažįstame ir puikiai sutariame su ponu Juozu, – dalinasi mintimis maltiečių Ligonių ir neįgaliųjų transportavimo tarnybos darbuotojas Vincentas Lukočius. – Jis paprastai jau laukia mūsų prie durų savo vežimėlyje pasiruošęs, neturime su juo jokių problemų. Rašytojas turi puikų humoro jausmą, pasikalbame, pasijuokiame. Puiku, kad jis žiūri į gyvenimą optimistiškai...“

Maltiečių administratorė Nora Marija Bernotaitė džiaugiasi, kad maltiečių Ligonių ir neįgaliųjų transportavimo paslauga „Važiuojam“ tapo tokia populiari ir plečia savo veiklą.

„Praeitais 2020 metais paslauga „Važiuojam“ buvo suteikta daugiau kaip 1300-ams žmonių su įvairia negalia (įskaitant jų šeimos narius), – pasakoja mergina. – Paslaugos teikiamos Vilniuje ir Kaune, pervežimui naudojame 4 specialiai pritaikytus automobilius neįgaliesiems ir vieną greitosios pagalbos automobilį tiems ligoniams, kurie negali sėdėti neįgaliojo vežimėlyje...“

Pasak administratorės, maltiečių Ligonių ir neįgaliųjų transportavimo paslaugą „Važiuojam“noriai užsisako ne tik patys neįgalieji arba jų šeimos nariai, tačiau neretai į maltiečius pagalbos kreipiasi ir Vilniaus Santaros klinikos, Mykolo Marcinkevičiaus ligoninė, reabilitacijos centras „Pušyno kelias“, klinika „InMedica“ ir kitos gydymo ir reabilitacijos įstaigos.

Pasak merginos, užsisakyti maltiečių Ligonių ir neįgaliųjų transportavimo pavežėjimo paslaugą reikėtų prieš 3–5 darbo dienas, nes jos poreikis Vilniuje ir Kaune yra nemažas.

„Labai džiaugiamės, kad maltiečiai ne tik atveža Juozą, bet jį ir nukelia ir užneša atgal į butą, – džiaugiasi Zofija Elekšienė. – Gyvename ketvirtame aukšte, be jų pagalbos pražūtume. Bandėme įvairių socialinių taksi paslaugas, tačiau jie tik veža, bet iš buto ligonio žemyn nenukelia… O kaip iki tos jų mašinos nueisi, jeigu Juozas pats nei vieno žingsnio laiptais nueiti negali?“

Maltiečių savanoriai 43-uose Lietuvos miestuose  globoja daugiau kaip 2600 tokių senyvų, ligotų, pagalbos reikalingų žmonių, kaip Juozas. Jiems teikiamos ne tik ligonių ir neįgaliųjų transportavimo, tačiau ir savanoriškos priežiūros namuose, „Maisto ant ratų” ir kitos paslaugos. Didelį dėmesį maltiečiai skiria ir vaikams iš socialiai remtinų šeimų – jiems įkurta 16 Vaikų dienos centrų.

Maloniai prašome paremti maltiečių veiklą, skiriant savo 1, 2 proc. nuo GPM.

Daugiau informacijos: https://maltieciai.lt/12-proc-parama/