Maisto tinklaraštininkė: „Didžiausia dovana yra galimybė dalintis savo idėjomis“

Gabrielė atskleidžia, nuo ko prasidėjo jos meilė maistui ir kodėl mokėjimas prisitaikyti prie pokyčių yra būtinas turinio kūrėjui.

Kaip pradėjote rašyti tinklaraštį „Pusryčiams“?

Po mokyklos išsikrausčiusi į Vilnių studijuoti gyvenau gana įtemptu tempu - vienu metu dirbau ir studijavau, tad nelabai turėjau laiko. Vienintelis mano ramesnis laikas buvo ryte. Taip pradėjau romantizuoti pusryčius, skirti jiems daugiau dėmesio ir laiko, išbandyti įvairius receptus.

Kai savo rytų ir pusryčių lėkščių nuotraukomis ėmiau dalintis asmeninėje „Instagram“ paskyroje, draugai vis skatino kažką su tuo daryti. Vieną rytą turėtas pusryčių nuotraukas perkėliau į @pusryciams paskyrą ir taip spontaniškai gimė idėja tinklaraščiui. Pirmiausia komunikavau socialiniuose tinkluose, vėliau turinį perkėliau ir į tinklaraštį pusryciams.com.

Instagrame jus seka jau 47 tūkstančiai žmonių. Kaip manote, kodėl ėmė kilti sekėjų skaičius?

Manau, kad pagrindiniai sėkmės rodikliai buvo du.

Pirma, Lietuvoje dar nematytas ir gana specifinis konceptas - @pusryciams tuo metu buvo vienintelė paskyra apie konkretų patiekalą. Kol kiti maisto tinklaraštininkai gamino „viską“, aš pasirinkau tik vieną kryptį.

Antra, tikiu, kad nemažai įtakos turėjo ir pasirinkta estetika. Pirmaisiais metais visus patiekalus fotografuodavau tik lovoje, todėl paskyros tinklelis atrodė patraukliai ir vientisai.

Kada tiksliai pradėjo kilti sekėjų skaičius, sunku pasakyti, bet pamenu, kad pirmąjį tūkstantį surinkau gana greitai - tada labai padėjo draugų palaikymas ir pasidalijimai.

Ar tenka pabendrauti su savo sekėjais, ko jie dažniausiai klausia?

Žinoma, žinučių su klausimais ir pastebėjimais susilaukiu kasdien - sekėjus dažniausiai domina receptai, ingredientai ir kiti „buitiniai“ reikalai.

Esu susidariusi įspūdį, kad mano bendruomenė gana panaši į mane pačią: ta pati amžiaus kategorija, daugiausia - didieji miestai, panašūs pomėgiai - tai yra maistas (juokiasi) ir panašiai.

Iš ko semiatės įkvėpimo tinklaraščiui?

Anksčiau daugiau domėdavausi kitų receptais ir tinklaraščiais, dabar įkvėpimas dažniausiai ateina savaime: besikeičiant sezonams, keliaujant, ragaujant maistą kavinėse, restoranuose ar draugų susibūrimuose, žiūrint filmus ar dokumentiką. Žinoma, mėgstu ir kokybiškas receptų ar gastrokultūros knygas. Paskutinė įkvėpusi - Stanley Tucci „Taste“.

Kaip jaučiatės, kai stinga idėjų, nežinote, kaip patobulinti savo tinklaraštį ar socialinius tinklus?

Anksčiau tokiomis akimirkomis jausdavau nerimą, dabar tokius etapus priimu kaip duotybę, leidžiu sau pailsėti ir grįžtu su nauju įkvėpimu.

Ar baisu buvo palikti nuolatinį darbą ir visiškai atsiduoti savo verslui?

Tinklaraštis niekada taip ir netapo vieninteliu mano darbu. Palikusi samdomą darbą, tapau laisvai samdoma tekstų rašytoja bei turinio kūrėja, dabar esu viena iš komunikacijos agentūros „rushmore“ bendraįkūrėjų. @pusryciams nors ir atneša pajamų, vis tiek labiau yra hobis, ne darbas.

Kaip kilo mintis imtis dar ir „merch'o“ (liet. paženklinti rūbai ar aksesuarai, atspindintys kūrėją, jo veiklą) kūrimo?

Pastebėjau, kad „merch'as“ gana populiarus tarp užsienio turinio kūrėjų (ne tik maisto tema), turėjau keletą idėjų dizainui, tad pagalvojau „kodėl gi ne“ ir įgyvendinau savo seną svajonę. Tiek pat, kiek rašymas ir maistas, mane visada traukė ir dizainas, todėl pagalvojau, kad čia puiki proga visus šiuos elementus sujungti į vieną.

Kaip manote, be kokių savybių žmogui neįmanoma suktis rinkodaros, komunikacijos, socialinėje erdvėje?

Manau, kad be gebėjimo prisitaikyti prie greitai kintančių aplinkybių. Socialinių tinklų kūrėjai nuolat eksperimentuoja su algoritmais, „iškelia“ skirtingus turinio tipus, vienų programėlių populiarumas mažėja, kitų - auga, todėl turinio kūrėjai turi gebėti prisitaikyti prie visų šių pokyčių.

Man pradėjus @pusryciams, socialiniuose tinkluose dominavo nuotraukų formatas, o šiuo metu socialiniai tinklai neįsivaizduojami be videoturinio. Taigi, visi vienu metu turėjome išmokti filmuoti ir montuoti - jeigu to nepadarysi, teks susitaikyti su mažėjančiais populiarumo rodikliais.

Ar šiais laikais gali egzistuoti tinklaraštis be socialinių tinklų?

Manau, kad priklauso nuo to, ką laikysime socialiniais tinklais. Jeigu tik populiariuosius „Facebook“, „Instagram“ ir „TikTok“, tada galbūt - šiuo metu kaip alternatyva jiems vis labiau populiarėja naujienlaiškiai, prenumeruojamo turinio platformos, pavyzdžiui, „Substack“. Visgi pirminė sklaida dažniausiai prasideda socialiniuose tinkluose - be jų prenumeratorius šiose platformose susirinkti būtų sunku.

Ar tai, jog augote pajūryje, padėjo suformuoti tam tikrą požiūrį į maisto tradicijas? Galbūt egzistuoja patiekalas, kurio gamybą visada paliekate savo artimiesiems?

Nemanau, kad požiūrį suformavo pats regionas - daugiau nuopelnų priskiriu savo šeimai. Mano močiutė visą gyvenimą dirbo virtuvėje, mama turi konditerės išsilavinimą ir, kiek pamenu nuo vaikystės, visad mėgo eksperimentuoti virtuvėje. Augdama tarp tokių puikių šeimininkių, nuo mažų dienų „išlepau“. Šeimoje vertinamas su meile pagamintas maistas, todėl tą meilę išsiugdžiau ir aš.

Mūsų šeimoje maisto tradicijos susijusios su šventėmis. Nebeįsivaizduojame Kalėdų be mielinio močiutės pyrago su aguonomis arba cinamonu, Kūčių - be žemaitiškos kiunkės (bulvių ir žirnių košės) ar cibulynės. Tėvus traukiu per dantį dėl to, kad užaugau smaliže: mūsų šeimoje yra įprasta po pietų pasilepinti kava ir bent minimaliu saldumynu.

Ar sudėtinga gaminant maistą rasti balansą tarp to, kas skanu, ir to, kas sveika?

Man skaniausias maistas yra subalansuotas maistas - šviežias, sezoniškas, ne per daug perdirbtas, išlaikantis originalias kokybiškų ingredientų savybes. Kaip tik todėl nesu didelė greitojo maisto ar pusfabrikačių fanė ir virtuvėje dažnai nesusiduriu su „skanu ar sveika“ problema. Žinoma, pasilepinti mėgstu, bet dažniausiai man skanu yra tai, kas natūralu, šviežia ir subalansuota.

Kodėl žmogui apskritai svarbu mokėti gaminti ir sugebėti pasigaminti ne tik elementarius patiekalus, bet ir išbandyti šiek tiek sudėtingesnius, įdomesnius receptus?

Aš laikausi nuomonės, kad žmogui tikrai nebūtina bandyti sudėtingesnių ar įdomesnių receptų. Ne visi turi laiko, noro ar mėgsta suktis virtuvėje, todėl tikrai neteisiu žmonių, kurie valgo „paprastai“. Juk aš ir pati 80 proc. atvejų valgau gana paprastą maistą, kuris neatsiduria socialiniuose tinkluose.

Gerokai svarbiau yra atrasti savo „sistemą“, kuri veikia. Vieni mėgsta paprastus ir savaitę į priekį paruošiamus patiekalus, kiti mėgsta kasdien eksperimentuoti su naujais ingredientais. Nesvarbu, kurį būdą pasirinksi, svarbiausia, kad tie patiekalai džiugintų, suteiktų energijos ir leistų gerai jaustis. Juk maistas pirmiausia yra kuras.

Kokį patiekalą mėgstate gaminti labiausiai?

Kepti natūralaus raugo duoną. Dievinu tą ilgą procesą ir visad nustebinantį rezultatą.

Kadangi jūs ne tik rašote, bet ir kuriate vadinamuosius „reels'us“ (liet. trumpi vaizdo įrašai), norėčiau paklausti, ką jums labiau patinka daryti - aprašyti gaminimo procesą ar kurti šiuos trumpus filmukus?

Labai priklauso nuo nuotaikos - abu šie darbai kūrybiški, reikalaujantys skirtingų įgūdžių, todėl mėgstu abu.

Jeigu negautumėte bendradarbiavimo pasiūlymų, ar noras kurti „Pusryčiams“ paskyrą ir tinklaraštį išliktų toks pat?

Manau, kad noras išliktų toks pat. Nors malonu gauti atlygį už sukurtą turinį, man didžiausia dovana vis tiek yra galimybė dalintis savo idėjomis, įžvalgomis ar atradimais. Ir reklamos kūrimo nepavadinčiau paskatinimu - labiau atlygiu už visą tą įdėtą darbą.

Asmeninio albumo nuotr.