Lukas Paškevičius: „Būrys yra stiprus, kiek stiprus yra jo silpniausias karys“

Lukai, ar į kariuomenę tave pašaukė?

Po mokyklos atlikti karo tarnybos manęs nepašaukė, ėjau atlikti ją savo noru, tačiau kariuomenėje mus vis vien laikė kartu su šauktiniais. Po kariuomenės mąsčiau gyvenimą sieti ateityje su ja, galvojau, jei man ten tikrai patiks, stosiu į Karo akademiją. Tačiau atlikęs tarnybą pasirinkau kiek kitokį kelią.

Kodėl pirmiau pasirinkai kariuomenę, o ne universitetą?

Dar nuo mokyklos laikų mane domino dvi kryptys - kas susiję su verslu, finansais ir kariuomenė. Apie kariuomenę galvojau jau tikrai ilgai, gal nuo kokios 9-os klasės, o aš, jeigu kažką sugalvoju, turiu būtinai ir padaryti.

Tačiau po mokyklos aš nežinojau, ką noriu daryti labiau, tai per tą laiką, kurį praleidau kariuomenėje, labiau apsisprendžiau.

Kariuomenėje pamaniau, kad negi aš to kito dalyko net nepabandysiu, todėl pabandžiau, įstojau ir kol kas tikrai nesigailiu, nes abu dalykus išbandžiau.

Ar buvo pažįstamų, draugų, kurie bandė tave atkalbėti nuo kariuomenės?

Žinoma, kad buvo, bet, kai esi jaunas, turi daug minčių, svajonių, abejonių. Iš esmės esu toks žmogus, kuriam nėra svarbu, ką pasakys kiti, nes jeigu aš jau kažką sugalvojau ir man tai tikrai atrodo teisingai, tą ir darysiu.

Aš tikrai atsimenu, kad buvo tokių, kurie sakė: „Ką tu ten veiksi, iššvaistysi metus, ko ten iš vis eisi?“ Vis dėlto aš tikrai nuo seno norėjau pabandyti, todėl nepavyko kitiems pakeisti mano nuomonės.

Kodėl pasirinkai atlikti karo tarnybą dragūnų batalione?

Tuo metu labai norėjau pakeisti aplinką, atrasti naujų žmonių. O kita priežastis - ta, kad norėjau atlikti karo tarnybą „Rukloje“, tačiau nespėjau užsirašyti ir ten tiesiog neliko vietų.

Ir tada turėjau kažką kitą galvoti, kiek teko girdėti, klaipėdiečiai tikrai nenusileidžia Ruklai, dėl to pagalvojau, kad tikrai noriu rimtos kariuomenės, daug potyrių, noriu, kad man tikrai dažnai tektų save spausti, kad mane spaustų.

Ar tau kažko trūko kariuomenės metu?

Kariuomenės pradžioje, kai dar nebuvo pandemijos, nieko netrūko, ir namo galėjome važiuoti, ir viskas gerai buvo. Bet vienas įdomesnių dalykų, kad kariuomenėje lova yra skirta tik miegui ir sėdėti ar gulėti ant jos esant laisvam laikui negalima, tad kartais trūko tos galimybės pasėdėti ant lovos.

O kai prasidėjo pandemija, labai trūko namų, draugų, trūkdavo laiko su pačiu savimi. Norėjosi kažką pakeisti, bet nieko negalėjome. Ilgainiui mūsų būrys tapo kaip viena didelė šeima, todėl tarnybos pabaigoje buvo sunku atsisveikinti, nes buvo tikrai gera kompanija, šaunūs vyrai.

Ar vis dar bendrauji su tais, su kuriais buvai kartu tarnyboje?

Kariuomenėje susirenka labai daug skirtingų žmonių, tad tikrai ne su visais pavyko ir norėjosi susibendrauti. Tačiau su tais, su kuriais pavyko, kurie tapo artimesni, ir dabar kartais susitinkam, bet dažniau susirašom.

Kaip manai, kas tau buvo sunkiausia visos tarnybos metu?

Jeigu pajuokaujant, sunkiausia buvo visada keltis į mankštą. Neslėpsiu, buvo ir tokių situacijų, kai visko vyko tiek daug, kad kartais atrodė, kad tuoj griūsi negyvas iš nuovargio.

Kaip manai, koks yra visos tarnybos tikslas?

Mano tikslas buvo išsiaiškinti, ar tai yra man, atrasti naujų žmonių, noras sustiprėti tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Iš valstybės pusės, tarnybos tikslas yra paruošti Lietuvos piliečius savo krašto gynybai. To mus 9 mėnesius ten ir mokė.

Ką tau suteikė kariuomenė, ko išmokai?

Žinoma, išmokau visus tuos specifinius dalykus, kokie yra ginklai, kaip juos atskirti. Kokie yra signalai ir kitus kariuomenėje reikalingus, svarbius dalykus. Kariuomenė man padėjo rimčiau pažiūrėti į tvarką, discipliną, atsakingumą.

Kariuomenėje turi būti atsakingas ne tik už savo žodžius, bet ir už savo veiksmus, už kitus savo būrio draugus ar jų poelgius. Vadai nuo pat pirmų dienų mus mokė būti „vienu kumščiu“, jeigu kažkam vienam nesiseka, vadinasi, nesiseka visiems.

Sakėme taip: „Būrys yra stiprus tiek, kiek stiprus yra jo silpniausias karys.“

Pavyzdžiui, buvo viena labai įdomi mokymo metodika: jeigu kažką darome po vieną, nespėsime to padaryti laiku arba išvis nepavyks to padaryti, o kai darydavome darbą kartu, bendradarbiaudami, viskas pavykdavo daug greičiau ir geriau.

Tavo pažįstami karo tarnybą atliko kitose vietose, ar įžvelgei kokių nors skirtumų jūsų tarnybose?

Klaipėdoje iš visų kopų batalione aš patekau į vieną rimčiausių, tad mūsų vadai tikrai negailėjo mūsų. Buvo ir spaudimo, ir motyvacijos, ir tikrai labai reikėjo save spausti. Kai bendravau su pažįstamais, kurie kitur tarnavo, atrodo, kad jų taip stipriai tikrai nespaudė.

Ar pasigesdavai kariuomenės, kai baigėsi tarnyba?

Labai trūko ir pagalvojau, kad tikrai norėčiau kažką panašaus veikti. Todėl ir atradau save krašto apsaugos savanoriuose.

Kariuomenėje man patiko pratybos ir įvairūs užsiėmimai, buvimas miške. Ir dar man labai patiko tai, kad ten tikrai dažnai reikia išbandyti savo jėgas, persilaužti, perlipti per save ir padaryti. Spausti iš savęs kiek įmanoma daugiau. Man to tikrai trūko, ypač karantino metu, nes jaučiausi užsisėdėjęs vienoje vietoje. Kariuomenėje vyko tikrai labai aktyvus gyvenimas, nes visko labai daug ir labai greitai.

Šiuo metu esi krašto apsaugos savanorių pajėgų karys. Kokios yra tavo pareigos ir kokiu tikslu tai darai?

Krašto apsaugos savanoriai iš esmės yra žmonės, kurie turi savo civilinį gyvenimą, jie dirba savo darbus. Kariuomenė nėra jų pagrindinis darbas ar profesija. Viskas vyksta iš esmės savaitgaliais, todėl lengva derinti su studijomis ar darbu. Man tai yra tiek pomėgis, tiek pareiga. Savaitgaliais mes toliau mokomės, atliekame įvairias užduotis, važiuojame į pratybas ir tobuliname savo įgūdžius.

Kaip manai, kodėl dauguma vaikinų visgi vengia kariuomenės?

Manau, kad tam yra įvairių priežasčių. Ne kiekvienas nori išbandyti save kariuomenėje, vieniems gal eiti iš karto mokytis yra daug svarbiau, geriau. Svarbu yra mokėti ginti savo valstybę, savo šeimą, tačiau kiekvienas turi savo planų ateičiai.

Kariuomenės metu labai pasijuto tas skirtumas tarp šauktinių ir mūsų, savanorių. Mes dėjome daug pastangų, mums viskas buvo įdomu, o iš šauktinių veidų buvo akivaizdu, kad jie nėra laimingi. Kai pabūni kariuomenėje ilgiau, pradedi suvokti, kad gal ir ne visiems ji tinka.

Tavo nuomone, kariuomenė turi būti privaloma?

Anksčiau buvau tvirtai įsitikinęs, kad ji turi būti privaloma, net Lietuvos Konstitucijoje yra parašyta, kad kiekvieno LR piliečio teisė ir pareiga yra ginti Lietuvą nuo užsienio ginkluoto puolimo.

Tačiau kai pats pabuvau kariuomenėje ir pamačiau, kad yra vaikinų, kuriems tikrai yra sunku ir jie nemato prasmės čia būti, liūdnai toks vaizdas atrodo. Tačiau buvo nemažai atvejų, kai žmogus buvo pašauktas ir jam patiko čia būti. Tad sunku net ir pasakyti, ar reikia kviesti privalomai, ar nereikia.

Aš pradinę privalomąją tarnybą atlikau 2019-2020 m. Tuo metu amžiaus kategorija, iki kada gali kviesti į kariuomenę, buvo didesnė. Todėl keista buvo matyti kariuomenėje žmones, kurie jau yra pabaigę mokslus, turi nuolatinį darbą ar šeimą.

Vienas toks vaikinas buvo kartu su manimi viename būryje. Pamenu, kartą vadai mūsų užklausė, kaip mums patinka kariuomenė. Kai atėjo eilė tam vaikinui pasisakyti, jis pasakė, kad jam čia labai nepatinka. Tada visi supratome, kad jis yra pašauktas, o ne savanoris.

Susirūpinęs vadas jo paklausė „Kas negerai? Kas netinka?“ Šis neslėpė, kad tiesiog nenori čia būti. Ne dėl žmonių, kurie jį čia supa, ne dėl mokymų ir ne dėl sunkumų, kurių čia iškyla. Jis visur eidavo ir viską padarydavo, tačiau visa tai buvo ne jam, todėl jis nesijautė čia laimingas.

Man asmeniškai kariuomenė paliko labai gerą įspūdį. Turėjau šaunius vadus, suradau naujų bičiulių, su kuriais ir gyvenome, ir tarnavome kartu. Tikrai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę atlikti karo tarnybą.

Ką norėtum palinkėti tiems, kurie dar tik ruošiasi šiam žingsniui?

Noriu palinkėti, kad jie nebijotų. Galiu net prižadėti, kad laikas, praleistas kariuomenėje, tikrai įsimins ilgam.

Ne kartą teko pačiam pasikalbėti su tais, kurie yra nusiteikę prieš kariuomenę, paskaityti komentarus prie įvairių straipsnių. Tad pastariesiems visada linkiu daugiau pasidomėti, pasiskaityti, nes dažnai jų išsakomi dalykai visai neatitinka realybės.

Daugiau pasidomėti apie įvairius tarnybos būdus ir apie tarnybą apskritai. Taip pat linkiu daugiau pabendrauti su žmonėmis, kurie jau atliko ją, nes labai daug yra patenkintų.