Lukas Keraitis: mokykloje manęs nemokė sutelkti dėmesio, to mokausi dabar

Ko gero, prisistatydamas technologijų žurnalistu, dažnai susiduriate su lūkesčiu, kad galite patarti, kurį telefono modelį pirkti ar padėti sutvarkyti kompiuterį?

Taip, nors daug labiau nei šie klausimai mane domina... mes, žmonės. Ko ir kodėl mes norime? Kodėl renkamės gyventi vienaip ar kitaip? Domėdamasis technologijomis, inovacijomis ir mokslo naujovėmis tiesiog noriu geriau pažinti mus pačius.

Statydami namą, renkame jam duris, tuo pačiu į aplinką ištransliuodami savo vertybes. Jei durys bus automatinės, nebebus galimybės džentelmeniškai atidaryti jas kitam. Stiklinės durys komunikuoja visai kitas vertybes, nei durys su trimis spynomis.

Taikliai pasakė kanadietis grafikos dizaineris Robert L. Peters, pastebėjęs, kad „dizainas kuria kultūrą, kultūra kuria vertybes, vertybės kuria ateitį“.

Taip ir mes, kurdami ir rinkdamiesi naujas technologijas, tuo pačiu renkamės kaip ir kokiame pasaulyje norime gyventi. Tad diskutuodami apie technologijas galime reflektuoti patys save. Man sąmoningas gyvenimas – ne toks, kuriame puoli stačia galva naudotis naujovėmis, esi priverstas nuolat reaguoti, o toks, kuriame judėjimo kryptį pasirenki ją apmąstęs.

O tai, kad technologijos vystosi itin greitai, dar nereiškia, kad esame bejėgiai pasirinkti, kaip jos mus paveiks. Sekdamas technologijų naujienas, esu priverstas sustoti ir bent akimirkai į viską pažvelgti iš šalies. Didelio skubėjimo laikais tai yra didelė prabanga. Be to, jaučiu prasmę padėdamas kitiems geriau suprasti sudėtingus reiškinius.

Kaip susidomėjote sąmoningumu (angl. mindfulness)?

Sąmoningumo poreikis pirmiausiai  kyla iš mano nerimastingo būdo ir netradicinės karjeros. Visą gyvenimą būdamas laisvai samdomu esu kartais maloniai, o kartais grėsmingai blaškomas, kur nukryps mano energija.

Vedu ir prodiusuoju laidas, dirbu komunikacijos specialisto darbą, anksčiau organizavau renginius, svarbią vietą mano gyvenime užima muzika. Norint viską suderinti, reikia ne tik vadybos ar logistikos, bet ir savęs pažinimo gebėjimų. O norėdamas būti įžvalgus, turi sugebėti pakilti virš kasdienybės, įžvelgti ryšius ir sąsajas. 

Sąmoningumą pirmiausia atradau knygose (pvz., G. McKeown, Esencializmas. Disciplinuotas mažiau siekimas; A. Watts, Nesaugaus gyvenimo išmintis), turėjau galimybę lankyti atidos mokytojo Pauliaus Rakštiko mindfulness grupės susitikimus, klausiau The Minimalists tinklalaidę. 

Sąmoningumo judėjimą matau kaip pastangas gyventi mąstant savarankiškai, siekį susigrąžinti trintį tarp savęs, savo minčių ir aplinkinio pasaulio. Gyvename pertekliuje, žmonijai tai yra labai šviežias iššūkis, tad turime mokytis mažinti – kiek suvalgome, kiek išmetame, kam skiriame dėmesį, netgi – ko norime.

Psichologinių problemų gausa aukšto ekonominio išsivystymo visuomenėse reiškia, kad daugelis problemų yra mūsų galvoje, mūsų požiūryje į aplinką, o ne joje.

Prieš sužinant apie mikroorganizmus ir įsitvirtinant higienos normoms, daug žmonių mirdavo nuo ligų, kurių pavadinimų dabar bemaž nebegirdime. Galbūt ateityje sąmoningumo idėjos taip pat bus savaime suprantamos, o kol kas šiame gausos iššūkyje tai matau kaip vieną būdų, padedančių gyventi kokybiškiau.

Kodėl Jums asmeniškai svarbi skaitmeninio sąmoningumo tema?

Turiu pripažinti, kad skaitmeninio sąmoningumo sąvoką išgalvojau ir ėmiau naudoti pats, nerasdamas geresnio pavadinimo man rūpimoms temoms apibūdinti.

Besidomėdamas technologijomis ir rinkodaros gudrybėmis supratau, kad daugelis nežino ar nesusimąsto, kad už kiekvienos funkcijos ar dizaino sprendimo internete kyšo kieno nors interesai. Socialiniai tinklai leidžia mums bendrauti tarpusavyje ir, atrodo, nieko mainais neprašo.

Nors iš tiesų uždirba rodydami mums reklamas, tad jų kišenei nebūtinai skauda, jei vėlyvą naktį miego kokybę gadiname nesibaigiančiu scrollinimu. Dėmesio ekonomika yra varomoji interneto jėga.

Dalis mano amžiaus žmonių, sulaukusių senatvės, internete bus praleidę tik kiek mažiau laiko nei jo skyrė miegui ir darbui. Argi nevertėtų geriau pažinti taip stipriai mūsų gyvenimus veikiančios aplinkos principus?

Muzikantas David Bowie 1999 metais duotame interviu vizionieriškai pastebėjo: „potencialas to, ką gero ir blogo visuomenei atneš internetas, yra neįsivaizduojamas.

Esame ant jaudinančio ir baimę keliančio pokyčio krašto“. Iki šiol internetas yra svarbiausias mano gyvenimo laikotarpiu įvykęs išradimas, mane taip pat nuo mažens stebino jo galybė.

Futuristines temas anksčiau aptardavau savo radijo laidoje „Skaitmeniniai horizontai“, palengva ir pats ėmiau dalintis savo pastebėjimais. Mokyklose, universitetuose, trečiojo amžiaus universitetuose stengiuosi papasakoti, kokiais gudriais būdais internete bandoma pagauti mūsų dėmesį, kaip iš to uždirbama, kaip, tikėtina, technologijos pakeis mūsų kasdienybę netolimoje ateityje.

Diskutuojant mažesnėse grupėse dažnai prisipažįstama – vos padedu telefoną, jis ir vėl mano rankoje, niekaip nesusikaupiu paskaityti ilgesnę knygą. Manau, kad tarp mūsų gebėjimo susikaupti ir to, kaip naudojame informacines technologijas, yra ryšys.

Ir kad negebėjimas sugaudyti savo dėmesio ir minčių prisideda prie prastesnės gyvenimo kokybės.

Viską gerai apibendrina sociobiologo E. O. Wilson citata: „Tikroji žmonijos problema – turime paleolito laikų emocijas, viduramžiškas institucijas ir dieviškas technologijas“. Dar mokomės suvaldyti jų galią.

Kaip sekasi pačiam gyventi su šiais iššūkiais?

Toli gražu nesu šventas ir neturiu tobulų įpročių. Bet žinojimas, kaip ir kodėl atakuojamas mano dėmesys, kad yra būdų su tuo kovoti – įkvepia. Turiu daugiau klausimų nei atsakymų ir matau, kad tai domina ne mane vieną, tad stengiuosi klausti garsiai.

Mėgstu retoriškai paklausti –  kas būtų, jei rytoj kas nors išrastų akių lęšius su puikiu spalvotu ekranu? Kiek iš mūsų vakare taip ir nenueitume miegoti, nes pagunda užsimerkus žiūrėti Netflix būtų per didelė? Patirčių vis daugėja, o paroje turime tas pačias 24 valandas. Mokykloje manęs nemokė sutelkti dėmesio, tad mokausi tai daryti dabar. 

Niekada nemėgau, kai man bandoma ką nors prakišti. Studijuodamas komunikaciją, turėjau progų susimąstyti, ar tikrai noriu prisidėti prie skatinimų daugiau vartoti, rinktis tą ar aną.

Tikriausiai naiviai tikiu laisva valia – imk, ko reikia, daryk, kaip jautiesi, negaliu už tave pasakyti, kas tau geriau. Kalbėdamas apie skaitmeninį sąmoningumą, noriu kiek pasunkinti darbą savo kolegoms, rinkodaros ir komunikacijos specialistams.

Kaip kurti sąmoningą santykį su technologijomis? Kokie veiksmai ar įgūdžiai gali mums padėti skaitmeninės blaškos laikmetyje?

Pastangos čia ir yra svarbiausia, finišo juostelė vis nusikelia tolyn. Nesu skeptiškas nei technologijų, nei pažangos klausimais ir esu dėkingas, kad gudrių žmonių dėka technologijos tobulėja. Jų naudų daug daugiau nei žalos. Tad bijoti nėra ko, tik, kaip ir kitose srityse, svarbu klausti – kaip aš jaučiuosi? Ar galėtų būti geriau?

Trumpos formulės, kuri viską sutaisytų arba piliulės, kurią išgėrus, problemų neliktų nėra, kaip ir daugelyje gyvenimiškų sričių. Žvelgiu į tai kaip į sportą – kartais reikia susiimti, kartais motyvuoti save ar mokytis sau atleisti, suvalgius pyragą.

Kas padeda man būti sąmoningesniu skaitmeninės blaškos sąlygomis:

• Susimažinti notification’ų kiekį iki minimumo.
• Susitvarkyti pašto dėžutę – atsisakyti naujienlaiškių, brukalų.
• Naudoti naršyklės plėtinius, pvz., Facebook news feed eradicator užblokuoja Facebook naujienų srautą, bet leidžia naudotis kitomis funkcijomis, matyti renginius, susirašinėti. 
• Sekti, kiek laiko praleidžiu su telefonu. Juo naudojantis, neatlikinėti darbų ir kuo mažiau susirašinėti – kompiuteriu tai atlieku žymiai greičiau.
• Nenaudoti telefono gyvai bendraujant su kitais.
• Planuotis giliojo darbo, kurio metu atsisakau kuo daugiau dirgiklių, laiką. Geriau susikaupiu ryte, tad stengiuosi branginti šį laiką ir jį skirti sudėtingoms užduotims atlikti, o link vakaro leidžiuosi blaškomas laisviau.

Yra ir daugiau technikų ir būdų, bet tai labai asmeniška ir priklauso nuo to, ko norime pasiekti.

Jungiatės prie Skaitmeninės etikos centro ekspertų komandos – kodėl?

Manau, kad mano žinios apie naujas technologijas, technologijų politikos įvykius gali būti naudingos. Yra labai konkrečių temų, kur galima nuveikti daugiau. Pavyzdžiui, naršyklėse automatiškai įsijungiančių video buvo atsisakyta dėl internautų spaudimo nenaudoti prieš juos tokio laiką gaišinančio funkcionalumo.

Jungdamiesi į būrį galime efektyviau paveikti technologijų kūrėjus, jų reguliuotojus.

Paauglių ir vaikų emocinė sveikata yra svarbi technologinio sąmoningumo tema. Tėvams vis dar reikia daugiau įrankių (ir žinių), kaip padėti savo vaikams internete elgtis saugiai ir sąmoningai.

Paauglius stipriau nei kitus veikia socialiniuose tinkluose vaizduojami idealaus kūno įvaizdžiai. Apie tai verta daugiau kalbėti, o kartais atitinkamoms institucijoms priminti apie jų galias apsaugoti mus nuo informacinių technologijų pašalinių poveikių. 

Apie tokios organizacijos kaip Skaitmeninės etikos centras poreikį galvojau jau seniai, apsidžiaugiau išgirdęs apie jos veiklas. Galbūt palengva tai galėtų tapti svarbus technologijų politikoje susigaudyti padedantis think tank’as.

Lukas Keraitis – laisvai samdomas kūrybininkas, technologijų žurnalistas. Kas naujo technologijų pasaulyje apžvelgia kassavaitinėje Žinių radijo laidoje Du bitai, kuria reportažus LRT Plius laidai Mokslo sriuba, moderuoja mokslines konferencijas. Groja grupėje Abudu.

Skaitmeninės etikos centras (https://e-etika.lt/) yra pelno nesiekianti nepriklausoma organizacija, kurios veiklos tikslas – įgalinti kiekvieną interneto vartotoją pasirūpinti savo gerove skaitmeniniame pasaulyje, keičiant savo santykį su technologijomis – imant jas valdyti ir naudoti sąmoningiau.