Lietuvos pajūrio akmenėliai ir kankorėžiai pasklido po pasaulį neįprastu būdu

Dažnai į namus iš pajūrio moteris parsineša ir jūros išplautų medžio gabalėlių, kriauklių, pajūrio miškuose rastų kankorėžių ar medžio žievių.

Prieš keletą metų, prasidėjus pandemijai, Inai į galvą šovė mintis, kur šias jūros ir gamtos dovanas panaudoti. Taip pamažu gimė šeiminio verslo idėja.

„Aš visada buvau kūrybiškas žmogus. Esu baigusi fotografijos ir grimo dailės specialybes. Iki pandemijos daugiausia dirbau fotografijos srityje, specializavausi į internetą keliamų produktų, daiktų fotografijoje.

Atėjus pandemijai, kai visi buvome uždaryti tarsi į inkilėlius, kaip ir turbūt daugelis pradėjau galvoti, kuo dar galėčiau užsiimti.

Tarsi ženklas man buvo tai, kad tuo metu daugelis internetines parduotuves atsidariusių mano klientų pradėjo prašyti fotografuoti žvakes. Fotografuodama pagalvojau, kad galėčiau ir aš pabandyti sukurti originalias žvakes", - pradėjo pasakoti I. Ošovskaja.

Anksčiau ji jau buvo bandžiusi kurti įvairius gaminius iš epoksidinės dervos, metalo, bandė gaminti ir muilą, tačiau tik pradėjusi kurti žvakes suvokė, jog tai puiki terpė skleistis kūrybiškumui.

„Kilo mintis, kad mano kuriamos žvakės galėtų būti tarsi pajūrio inkliuzai - į kiekvieną sugalvoju įmontuoti vis kitą gamtos dovaną: akmenėlį, kriauklę, jūros išmestą medžio gabalėlį ar kankorėžį. Ir prasidėjo kūrybinės paieškos - kokį vašką naudoti, kaip sukurti tvarų žvakės pagrindą“, - pasakojo kūrėja.

Kūrybinės paieškos truko visus metus. I. Ošovskaja jau ir neskaičiuoja, kiek per tą laiką išdovanojo savo sukurtų žvakių artimiems žmonėms, giminaičiams prašydama jas testuoti ir vis aiškindamasi, ką dar būtų galima patobulinti.

„Pavyzdžiui, supratau, kad man visiškai netinka sojų vaškas, nes jis per minkštas. Kur kas geriau šiuo atveju tiko palmių vaškas.

Pradžia buvo labai skausminga finansiškai, nes, mažais kiekiais perkant žaliavas, vienos žvakės savikaina siekdavo kone 10 eurų“, - detalėmis dalijosi kūrėja.

Pernai rudenį atsidariusi internetinę parduotuvę, I. Ošovskaja pastebėjo, kad labiausiai jos žvakės sudomino užsienio pirkėjus, ypač amerikiečius.

„Taigi dabar mūsų pajūrio akmenėliai, gintarėliai iškeliauja su šiomis žvakėmis po visą pasaulį“, - šypsojosi kūrėja.

Pajuokavus, kad tokia kūryba gali sulaukti ir gamtosaugininkų pastabų, esą taip galima ištampyti ir visą pajūrio grožį, moteris purtė galvą: „Tai juk ne masinė gamyba, o vienetiniai gaminiai.

Per dieną pagaminu vos keletą žvakių, daugiausiai šešias. Daugelis žmonių, kaip ir aš, parsineša namo įvairių radinių iš pajūrio, o aš dar sugalvojau ir kaip juos gražiai panaudoti.

Tiesa, kiekvieną sykį, radusi gražų akmenėlį ar medžio gabalėlį, padėkoju jūrai ir vis pagalvoju, ką aš jai galėčiau atsidėkodama padovanoti.

Gal vien tai, kad savo kūryba pradžiuginu unikalių daiktų ieškančius žmones, jau yra gerai?“ - svarstė I. Ošovskaja.

Beje, ji sakė pastebėjusi, kad labiausiai graibstomos tos žvakės, kuriose yra įmontuoti gintarai arba medžio žievė.

„Be to, pastebėjau, kad pagrindinės mano kurtų žvakių pirkėjos - moterys. Ir dažniausiai jos žvakes perka ne kam nors dovanoti, o pačios sau“, - įžvalgomis dalijosi kūrėja.

Moteris džiaugiasi, kad šis malonus užsiėmimas tapo jos pagrindine veikla. Į šį nedidelį versliuką ji jau įtraukė ir savo šeimos narius.

„Gyvenu viena, savo šeimos nesu sukūrusi, bet į šią veiklą įtraukiau artimiausius žmones“, - minėjo moteris.

Ji sakė norinti padrąsinti visus abejojančius ir galvojančius, kad viskas jau yra pagaminta ir nieko naujo nesukursi.

„Net ir tokioje srityje, kuri yra labai populiari ir daug kas gamina panašius daiktus, galima sugalvoti ką nors originalaus. Žinoma, man irgi buvo visokių abejonių, bet dabar jau galiu džiaugtis, kad mano fobijos neišsipildė ir radau sritį, kuria tiesiog mėgaujuosi“, - tikino I. Ošovskaja.