Portalo duomenimis, P. Limontas prieš tai dvejus metus praleido Lietuvos kariuomenėje, todėl turėjo sukaupęs karinės patirties ir stiprų moralinės pareigos jausmą. Ukrainoje savanoris praleido beveik mėnesį laiko – nuo kovo vidurio iki balandžio 7 d.
„Maždaug keturias dienas praleidome centrinėje karinėje bazėje, kur mums buvo įteikti ginklai – AK47. Žmonėms, kurie buvo visai žali, vyko treniruotės, bet ne mums.
Mums buvo duoti taikiniai ir 10 ar 20 šūvių apšilti, kad galėtume susipažinti su ginklu. Ir viskas, mes buvome pasiruošę.
Vienas dalykas, kuris man patiko, buvo tai, kad niekas neklausė: „Kodėl tu čia?“ Visi suprato, kad aš atvykau kovoti su blogiu“, – portalui TIME sakė kaunietis.
Jis teigia, kad „pirmąjį veiksmą“ pamatė praėjus maždaug dviem savaitėms po atvykimo į Ukrainą: „Mes buvome asmens sargybiniai vienam svarbiam asmeniui, kuris lankėsi fronte, todėl du iš mūsų, turintys daugiausia patirties, išvykome į frontą Irpine.
Tai buvo intensyvu. Kyjive girdėjome pavojaus signalus krentant raketoms, tačiau turėjome ilgus laikotarpius ir be sirenų. Kai jos pasigirsdavo, spėdavome nueiti į slėptuvę ir cigaretę surūkyti, o Irpine tylos nebuvo.
Tarp sirenos ir sprogimo nebuvo net 20 sekundžių. Girdėjome tik bombas, sklindančias iš dešinės ir kairės. Jos buvo pavojingai arti – maždaug 400 metrų nuo mūsų buvimo vietos.“
P. Limontas pasakoja, kad buvo dar kelis kartus išvykęs kaip asmens sargybinis, o trečiosios išvykos metu įvyko ir pirmasis susišaudymas: „Tai buvo Irpine, miške, priešas buvo maždaug už 200 metrų. Jie bandė užpulti ukrainiečius. Mes atėjome kaip pastiprinimas, paleidome ugnį, bet po kiek laiko turėjome bėgti, nes Lietuvoje išmokau vieną dalyką – jei susišaudai su rusais, turi tik dešimt minučių, kol jie paleis artileriją. Kova truko penkias ar dešimt minučių, bet mano galvoje tai atrodė kaip penkios sekundės.“
„Septintą dieną ukrainiečiai mums pasakė, kad siekia atsiimti Stojankos miestą, esantį netoli Bučos, ir jiems reikia mūsų paramos.
Man buvo duotas granatsvaidis, nes būdamas Lietuvos kariuomenėje buvau išmokytas juo naudotis. Iš tikrųjų nežinau, kaip jiems pavyko atgauti miestą, bet tai buvo tarsi Kalėdų dovana.
Kai vykome į Stojanką, žinojome, kad yra didelė tikimybė, kad negrįšime namo. Taigi prieš mums išvykstant mano draugas čekas padavė man lapelį su telefono numeriu ir pasakė: „Tai mano merginos telefono numeris.
Jei mirsiu, turėsi jai paskambinti.“ Akimirką sustingau, nes maniau, kad tokios akimirkos egzistuoja tik filmuose. Atsakiau jam, kad, jei mirsiu, jis turės nusiųsti naujausią mano vaizdo įrašą mano draugams. Tada mes tik linktelėjome vienas kitam ir pradėjome dirbti“, – TIME prisiminimais dalijosi lietuvis savanoris.
Jis teigia, jog tuo metu tikėjosi itin didelio pasipriešinimo, bet jo nebuvo, todėl su specialiąja policija pradėjo valyti gatves, jie taip pat tvarkė namus, jų rūsius.
Naujienų portalui pasakojama, kad operacija truko apie 10 valandų, kol galiausiai miestą atsiėmė ukrainiečiai, o po kelių dienų buvo paskelbta apie viso Kyjivo regiono atsiėmimą.
„Mes atlikome savo misiją ir apgynėme kaimą, bet nelaikau to pergale. Tame miestelyje buvo 200 ar 250 namų, iš kurių nieko nebeliko. Galbūt, jei pakeistumėte langus ir stogą, būtų galima gyventi keliuose iš jų. Visi kiti buvo sunaikinti, iš jų liko tik dvi plytos. Kovą laimėjome, bet už didžiulę kainą“, – sakė jis.
Kaunietis įsitikinęs, kad ukrainiečių nugalėti neįmanoma: „Ukrainiečiai turi tiek daug dvasios. Vien žiūrėjimas į juos suteikia jėgų. Jie nebijo, dalijasi viskuo, juokauja, bet taip pat yra labai aštrūs ir nori kautis bet kur ir bet kada. Neįmanoma laimėti prieš tokią šalį.
Kai pagalvoju apie Ukrainos savanorius, kurie stojo į kovą prasidėjus invazijai, į galvą ateina du žodžiai: „kvailas ir drąsus“. Duok jiems ginklą ir jie eis į kovą.“
„Dabar, kai grįžau į Lietuvą, mano misija yra eiti į kiekvieną radiją, pokalbių laidą, laikraštį. Žmonės pripranta prie tokių dalykų ir aš turiu jiems priminti, kad karas nesibaigė ir žmonėms vis dar reikia paramos – maisto, amunicijos ir vaistų.
Penki eurai vis tiek yra auka, o šie pinigai gali išmaitinti tokius kaip aš 5 dienas.
Nemanau, kad laikas Ukrainoje pakeitė mano požiūrį į pasaulį ar gyvenimą. Bet žinau, kad grįžau ne toks, koks išvykau.
Nuolat prisimenu momentą, kai atgavome Stojanką, kai grįžome į kaimą. Aš nešiau 40 kg įrankių, buvo labai karšta, mes išgėrėme visą vandenį. Mes nemiegojome 30 valandų.
O kai galiausiai išmiegoję atsibudome, frontas buvo labai toli. Artilerija negalėjo mūsų pasiekti. Stovėjome lauke, rūkėme cigaretes, o sirenų nebuvo, jų tiesiog nebeliko.
Tai buvo pirmas kartas per septynias ar aštuonias dienas, kai buvo saugu stovėti lauke. Atrodė, kad pasikeitėme, mano kelionė buvo ne veltui. Tai buvo labai, labai malonus jausmas“, – kalbėjo P. Limontas.
Šiuo metu skaitomiausi
Šiuo metu skaitomiausi
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
