Lietuvis karys Ukrainoje: giliai mano viduje šis karas nesibaigs niekada

Kosto Kalinausko pulko medikas Albertas Glazauskas (šaukinys „Dantistas“) kare nuo pirmos dienos. Jam ir daugybei kitų karių tai dveji metai fronto pragaro, uraganinių apšaudymų ir ginklo brolių sužeidimų ir mirčių. Kai karys pasakoja apie savo ir jo bendražygių išgyvenimus ir tą baisią kainą, kurią žmogus kare sumoka net ne krauju, savo vidumi, savo siela, taikoje gyvenančiam klausytojui belieka stebėtis, kokie dvasiškai tvirti žmonės gina Ukrainą ir mus visus.

Tylūs kariai

Ką jaučia dvejus metus fronte išbuvęs karys, paaiškinti sunku jam pačiam. „Pirmiausia, ateina mintis, kad tokio masto ir tiek ilgai trunkantis karas XXI a. yra tiesiog „nesveika“. Karas paveikia visų be išimties karių psichiką, veikia net tuos, kuriems šis karas jau ne pirmas. Psichologiškai mums visiems yra labai sunku, nors dažniausiai mes nenorime patys sau to pripažinti“, – pasakojo karys.

Nuolatinė įtampa, psichologinis nuovargis, išsekimas. Tokiais žodžiais galima apibūdinti, ką jaučia kariai Ukrainoje. „Tai galima palyginti su radiacija: iš pradžių tu nejauti, kad ji tave graužia, bet tai vyksta, ir galiausiai tu supranti, kad pasekmės jau negrįžtamos. Jauti tai kiekvieną kartą grįždamas iš priešakinių linijų, net jei nebuvo apšaudymo. Tai jaučia net Kyjive dirbantys mūsų gydytojai“, – dalijosi patyrimu Albertas.

Pasak jo, pirmas požymis, kad karį rimtai paveikė „radiacija“, – uždarumas. Anksčiau apie smulkmenas su ginklo broliais mielai plepėję kariai nutyla, išspaudžia „labas“, „viskas gerai“ ir tuo bendravimas baigiasi. „Jaučiu tai pats. Žmogui tiesiog nebėra noro apie ką nors kalbėtis ar kažką veikti kartu su kitais. Nebematai prasmės ką nors panašaus daryti“, – pasakojo Alfa.lt pašnekovas.

Nereikalingų nėra

Kalinausko pulke karių psichologinė būklė atidžiai stebima vadų, medikų ir pačių karių. Niekas nepaliekamas grumtis vienas su savimi. Kai tik pastebimi tokie požymiai kaip minėtas totalus uždarumas, o tuo labiau nepaaiškinamas irzlumas ar agresyvumas, karys siunčiamas tolyn nuo fronto. Paprastai į Kyjivą, kur gali gauti kvalifikuotą pagalbą.

„Tokie kraštutinumai, kaip padidėjusi agresija ar maisto atsisakymas yra labai reti. Gal keli žmonės per metus. Pavyzdžiui, vienas karys badavo tiek, kad praktiškai prarado sąmonę. Jį nedelsiant išsiuntė į ligoninę“, – sakė Kalinausko pulko medikas.

Tai galima palyginti su radiacija: iš pradžių tu nejauti, kad ji tave graužia, bet tai vyksta, ir galiausiai tu supranti, kad pasekmės jau negrįžtamos.

Ligoninės prireikia anaiptol ne visada. Kartais užtenka kariui duoti „atostogų“ – išsiųsti į užnugaryje esantį dalinį ir ten duoti jam „taikias“ pareigas, pavyzdžiui, apmokyti naujokus. Toks būdas veiksmingas dviem atžvilgiais. Karys nelieka vienas su savimi, kas neretai gali virsti dar didesnėmis psichologinėmis problemomis, pastūmėti į girtavimą ir sukelti kitų problemų. Ne mažiau svarbu tai, kad atlikdamas pareigas užnugaryje karys jaučiasi reikalingas, atliekantis pulkui naudingą darbą, o ne poilsiaujantis, kol jo ginklo broliai kaunasi fronte. O tuo pačiu metu jis gauna psichologų pagalbą.

„Dauguma nenori vykti į užnugarį. Dažniausiai tokius žmones labai sunku ištraukti iš fronto. Paprastai „perdegę“ žmonės to nepripažįsta ir kaip tik veržiasi į kovą, prašosi į pavojingiausias užduotis. Karas tiesiogine žodžio prasme tampa visu to žmogaus gyvenimu. Tenka sugalvoti pretekstų: pasikeisti dokumentus, pereiti kvalifikacinius kursus ir taip toliau. Žmonės supranta, kad tai tik pretekstas, bet įsakymas palengvina visiems būdingą baimę, kad tik ginklo broliai nepasakytų, kad jis bėga į užnugarį, kad yra bailys. Bet kuriuo atveju mūsų pulke nė vienas netaps nereikalingu atstumtuoju. Psichologinei karių būklei ir pagalbai jiems skiriamas labai didelis dėmesys. Gal todėl pulke nebuvo nė vieno atvejo, kai karys yra visiškai „nurašomas“. Visiems randama tinkama vieta ir nė vienas nebus atstumtas“, – pasakojo Albertas.

Viltis ir ginklo broliai

Kalinausko pulke tarnauja savanoriai, dauguma kurių – gudai. Šie kariai – ne ukrainiečiai ir, paprastai tariant, jie neprivalo kautis už Ukrainą, bet tai daro ir nė vienas neleidžia psichologiniam nuovargiui savęs įveikti.

Albertas pripažino, kad jam pačiam, kaip ir daugeliui savanorių, ne kartą toptelėjo mintis: „Gal jau viskas? Gal jau savo atkariavau?“

„Tačiau peržengi per save ir dirbi toliau. Mus veda viltis, kad pergalė yra įmanoma, kad ji pasiekiama. Užtenka net tokio, atrodo, nelabai svarbaus dalyko, kaip perskaityta naujiena apie tai, kad Ukraina tuoj gaus naujos ginkluotės. Bet kuri žinia apie ukrainiečių pergalę labai kelia dvasią. Tiesa, jei 2022 m. pabaigoje mus motyvavo tokios žinios kaip Chersono išlaisvinimas, tai praėjusiais metais šiuo atžvilgiu buvo sunkiau – pasiekimų mažai, o rusai vis graužiasi į priekį“, – sakė Alfa.lt pašnekovas.

Taip pat motyvuoja rūpinimasis ginklo broliais. „Pavyzdžiui, atvyksta į pulką naujas žmogus, mano atveju naujas medikas. Tu supranti, kad jis neturi jokios patirties, neturi supratimo, kas yra karas. Ir mintys apie, atrodytų, nebepakeliamą nuovargį pasitraukia, nes tu turi pasirūpinti šiuo žmogumi, išmokyti jį visko, ką šiame išmokai pats. Kas tai padarys, jei ne aš?“ – paaiškino lietuvis savanoris. Viltis ir rūpinimasis bendražygiais suteikia kariams jėgų, kai atrodo, kad jų nebėra iš kur semtis.

Karas nesibaigs niekada

Kiekvienas karas anksčiau ar vėliau baigiasi. Tik ne žmonėms, kurie jame kariauja. Karo pragaras taip giliai paliečia žmonių sielas, kad jie dažnai net nebeįsivaizduoja taikaus gyvenimo, nebemato jame savo vietos.

Albertas nepalieka tarnybos, bet net jei taip nutiktų, jis nekalba apie grįžimą į tėvynę ir taikų gyvenimą. Jo mintys sukasi apie savanorystę Ukrainoje renkant paramą. Kalinausko pulko medikas sakė, kad ir po karo norėtų likti ten ir galbūt užsiimti psichologine karių reabilitacija.

„Susimąstau apie tai, ką veiksiu po karo, bet negaliu sugalvoti, neįsivaizduoju savęs tame taikiame gyvenime. Neseniai kaip tik apie tai kalbėjomės su kovos draugais ir supratome, kad po karo mums visiems bus labai sunku. Ne tik todėl, kad išgyvenome baisių dalykų. Todėl, kad nieko svarbesnio, nieko didesnio, nieko labiau jaudinančio mūsų gyvenimuose nebebus. Gyvenimas bus „prėskas“, – svarstė lietuvis savanoris.

„Patys suvokiame, kad, susėdę kažkada po karo, kalbėsimės ne apie tai, ką veikiame, o kaip mes buvome prie Donecko, kaip kovėmės prie Charkivo. Jausime nesveiką nostalgiją šiam košmarui. Tokių žmonių bus tūkstančių tūkstančiai, ir jau šiandien reikia ruoštis, kaip jiems padėti, bet aš nematau, kad kas rimtai apie tai bent jau kalbėtų. Karas baigsis, bet ne mums. Kažkur mūsų viduje jis tęsis tol, kol būsime gyvi“, – sakė karys.