Lietuviai Bučoje: čia praėjo ne kariuomenė, o orda

Bučioje dirba „Gedimino legionas“ – keletas lietuvių, keletas amerikiečių ir juos palaikantys ukrainiečių organizcijų atstovai. Su Alfa.lt kalbėjosi savanoriams vadovaujantis atsargos kapitonas Aurimas Navys.

Paskui išminuotojus

„Turime ofisėlį rūsyje. Čia žiauriai šalta, bet užtat yra daugmaž stabilus interneto ryšys“, – sakė Alfa.lt pašnekovas. 5–ių lietuvių savanorių komandos tikslas – Bučios valymas ir atstatymas. Kai kurie padėjo jau ir evakuojant gyventojus.

Vieni savanoriai turi patirties, o kiti – visiškai „švieži“ karo zonoje.

Kaip sako A. Navys, tai ir cementuoja jų komandą. „Turbūt gerosios jėgos, kuriomis pats nelabai ir tikiu čia suvedė skirtingus žmones, turinčius labai skirtingą patirtį, bet suformavusius puikią komandą“, – juokėsi A. Navys.

Prie lietuvių komandos taip pat prisijungė 3 amerikiečiai.

Ukrainiečių nevyriausybininkai talkina įvairiose srityse, įskaitant maitinimą ir apgyvendinimą.

Kas matė nuotraukas, ar vaizdo įrašus iš Bučios, nesunkiai supras, kad apgyvendinimas gali būti labai didelė problema tokioje vietoje, per kurią „prasiėjo“ Kremliaus orda.

Lietuviai savanoriai tiek Bučioje, tiek Vilniuje organizuoja pagalbos tiekimą, bet apie darbą vietoje Alfa.lt pašnekovas išsireiškė tiesiai: „valome š…ą, kurį paliko orkai“. O valyti yra ką. Sugriovimai yra tik dalis savanoriams tenkančių išmėginimų.

Atsitraukiančios Rusijos pajėgos palikinėjo minas ir spąstus. Visi savanoriai eina ten, kur jau padirbėjo ukrainiečių išminuotojai, tačiau kiekvienas yra mokomas „nekišt nagų“ prie nieko, kas kelia bent menkiausią įtarimą.

Atgrąsą okupantų „palikimui“ tik didina tai, kad itin kruopščiai minuoti tokie pastatai, kaip poliklinikos.

A. Navys - trečias iš kairės. Asmeninis archyvas

Karo atmosfera

Kaip Alfa.lt sakė A. Navys, jis pats Bučioje yra iš dalies naudodamas turėtą atostogų laikią, o iš dalies prisidurdamas neapmokamą terminą. Už pačią galimybę tai daryti jis dėkojo savo darbovietei – „Ignitis“ grupei.

Kiti savanoriai elgiasi panašiai – kiekvienas mėgina išgauti kiek įmanoma daugiau laiko, tačiau bene svarbiausia yra tai, kad žmonės, kartais turintys sėkmingą verslą, palieka viską Lietuvoje ir vyksta į Ukrainą.

Prie jų jungiasi ir Kyjivo lietuvių bendruomenės nariai.

Karo nemačiusiems žmonėms sunku, o gal ir visai nęįmanoma suvokti, koks jausmas apima dirbant okupantų ką tik paliktame miestelyje. A. Navys, pats dalyvavęs kariuomenės misijose karinėse zonose, pasakojo, kad Bučia – kažkas „kitokio“.

„Buvau daug kur ir mačiau nemažai, bet čia pirmiausiai dėmesį patraukė parako kvapas. Jis palaipsniui dingsta, bet ypač tuo metu, kai nėra vėjo – parako kvapas tvyro ore.

Antras įspūdis – varnos. Jų čia kažkoks nesuvokiamas skaičius. Ir tuštuma… Įsivaizduokite, mieste gyveno 55 tūkst. gyventojų, o šiandien liko gal pustrečio tūkstančio“, – pasakojo savanoris.

Jis gyrė ukrainiečių atstatymo komandas, kurios anot jo veikia greitai ir netrukus po okupantų pasitraukimo atkūrė susisiekimą su Kyjivu – remontavo sviedinių išdaužytus kelius, tiesė naujus ir rengė pontoninius tiltus šalia sugriautųjų. Operatyviai atkuriamos komunikacijų paslaugos.

„Įdomu tai, kad turbūt kaip ir visur, atgijimas prasideda nuo žmonių – atsiranda senutės, kurios gatvėje prekiauja maisto produktais ar kažkokiais niekniekiais.

yvenimas tęsiasi. Kartais sustoji ir iš jų nusiperki tai, ko tau net nereikia, bet vis tiek taip darai“, – dalinosi įspūdžiais A. Navys.

Asmeninis archyvas

Neapykanta, kurios nesuvoki

Kyjivo merija nuolat perspėja gyventojus, kad į išvaduotas sostinės apylinkių teritorijas nereikia skubėti grįžti.

Viena svarbiausių priežasčių – jau minėtos minos. „Išminuota labai daug teritorijos, tačiau neišminuota – taip pat labai daug. Rusai „prisėjo“ neįsivaizduojamą kiekį minų. Ateini į buvusį vaikų darželį, o ten – atotampos paliktos. Ateini į vaikų žaidimo aikštelę – ten tas pats“, – sakė savanoris.

Apie tai, kuo vadovaujasi tai darantys žmonės, galima tik spėlioti. Tokia neapykanta netelpa taikaus europiečio galvoje.

Net jei europietis buvęs kariškis.

„Jų kariuomenei negalioja jokios taisyklės. Tai apskritai ne kariuomenė. Tai yra orda. Ne tik eiliniai, bet ir karininkai.

Net neabejoju, kad granatas su atotampomis vaikų aikštelėse palieka ne kažkoks silpnaprotis eilinis, o daro tai pagal karininkų įsakymą.

Tai neapykanta, kerštas. Kai atėjome į Bučios meriją – radome sudaužytus klozetus, o pridergta buvo aplink. Nesu anksčiau to matęs ir apskritai nesuvokiu, kas tų žmonių galvose“, – pasakojo buvęs karys.

Anot jo, nusiaubimas neapsiribojo žmonių namais arba administraciniais pastatais. Nuniokotos miesto kapinės.

„Tai nesuvokiama. Niokojimai tokie, lyg žmogus būtų užspeistas į kampą ir lieja laukinę neapykantą. Keršija už kažką – už tai, kad blogiau gyvena, už tai kad yra nelaimingas… To neįmanoma paaiškinti.

Kapinės – visais laikais kariams šventa vieta. Na, būna, kad nebėra, kur trauktis ir tenka kapinėse gintis. Tačiau ši orda juk ne gynybines pozicijas kapinėse užėmė. Išvartė paminklus ir čia pat, atsiprašant, priš…o“, – sakė lietuvis.

Asmeninis archyvas

„Esi padorus žmogus, gyveni padorų gyvenimą ir tau „įsijungia“ tai, ką galima pavadinti pozityviu šališkumu. Kai pats mąstai pozityviai, įsivaizduoji, kad net ir priešo kareiviai elgiasi racionaliai ir jų veiksmai grindžiasi logika. Taip nėra“, – perspėjo A. Navys.

Ukrainoje dirbantis savanoris pridūrė ir perspėjimą visiems bendrapiliečiams – nesikliaukite bet kuo, kas skalambija apie renkamą Ukrainai paramą.

„Karas yra toks laikas, kai atsiskleidžia ne tik geriausios, bet ir blogiausios žmonių savybės. Nepriklausomai nuo tautybės, tikėjimo ar kitokios tapatybės, visada yra žmonių, uždirbančių iš karo. Jei norite remti Ukrainą – darykite tai per patikimas organizacijas ir šalinkitės „šaunių“ vaikinų“, – patarė karininkas.