Lietuvą sukrėtusioje sesučių žūties istorijoje – jautri tėvo ir tinklaraštininko žinutė

Pasak jo, galėtume Lietuvoje sudaryti galimybes tėvams valandai-kitai palikt vaikus sveikatos įstaigose, kaip kai kur yra Vokietijoje. Bent jau tiems momentams, kai pasiekia visišką dugną.

„Pogimdyvinė depresija skirtingų tyrimų duomenimis pasireiškia grubiai pas kas 5-10 mamą, gali tęstis net keletą metų. Bet net ir kalbant apie mamas, kurioms „viskas gerai“, absoliuti dauguma pirmus motinystės metus pažymi tokiais žodžiais kaip „visiška izoliacija“, „vienatvė“ ir panašiai – kas yra langai ir į rimtesnes problemas. Absoliuti dauguma mamų taip pat sako, kad iki gimdymo tikėjosi, kad sulauks daugiau paramos, nei galiausiai sulaukė.

Pamenu, kai tapom tėvais, tai dažnai virdavau forumuose. Tai kokių ten tik istorijų nerandi ir tūkstančiai mamų komentarų „labai pažįstama“. Pamenu viena mama rašė, kad supranta, jog yra nepakenčiama ir dėl to turbūt sugriovė savo santuoką. Kaip ir galėtų kažką daryti, bet neturi jokio emocinio/jėgų rezervo į kažką papildomai susitelkti. Todėl jau beveik susitaikė su tuo kad tai neišvengiama ir laukia lengvesnio etapo.

Arba kita mama rašė, kad tėvams prie švenčių stalo pradėjus agresyviai reikalaut pakrikštyt sūnų, tiesiog tyliai verkdama susirinko vaiką ir išėjo. Po 6 mėnesių abipusio nebendravimo aprašė savo būseną kaip „sąmoningai situacija nemaloni, juoba visada buvau artima su tėvais, bet negaliu net prisiverst galvot apie tai, nes neturiu jėgų jausti. Tiesiog jausti, nes kiekvieną dieną tiek visko jaučiu, kad turėdama laisvą akimirką esu kaip išsikrovęs telefonas. Galiu būt tik numesta kažkur ir nieko daugiau“, – „Facebook“ rašė jis.

Pasak jo, ypatingai tragiškos tėvų, kurie susiduria su koliku, patirtys. „Kritiškais atvejais tai reiškia, kad vaikas gali rėkti pvz. 10-15 valandų per parą ir taip ištisas savaites. Tai viena mama pasakojo, kaip po 2 savaičių per kurias nebuvo turėjusi daugiau nei valandos nepetraukiamo miego, pradėjo nuolatos atsijunginėti. Ir vieną naktį užsupavus vaiką ant rankų, pabudo nuo jo klykimo jam klykiant ant žemės – tiesiog atsijungė ant kėdės ir jis greičiausiai išslydo. Na ir ji pasakoja, kaip pirma mintis, kad galėjo vaikas mirti, jaučiasi baisiai ch*** mama. Vyras tą rytą tik pasakė, kad dramatizuoja ir greit išbėgo į darbą, darbu motyvavo ir tai, kad turi išsimiegoti – tai išsikraustė į svečių kambarį. Na ir ji klausia „ar tai normalu?“, paklausta aiškina, kad nepyksta ant vyro, nes „neturi jėgų pykti“, „kiek laiko truks tas noras tiesiog išnykti?“ Ir panašiai.

Gali skambėti baisiai, tačiau čia yra teigiamos istorijos. Teigiamos dėl keleto priežasčių:

1. Mamos aktyviai ieško paramos.

2. Geba verbalizuoti savo savijautą, teisingai identifikuoja savo būseną „nebeturiu jėgų jausti“.

3. Turi lūkestį, kad ateityje viskas bus geriau (taip, gal vyras ir išeis, ir santuoka sugrius, bet LAUKIU kol bus geriau, nors neturiu jėgų kalbėtis su tėvais, tačiau suprantu, kad tai TURĖTŲ PASIKEISTI, nors kasdien noriu išnykti, bet klausiu, KIEK TAI TRUKS).

Bet kurio iš šitų elementų nebuvimas neišvengiamai situaciją pablogins tūkstančius kartų, nes arba mama sugalvoja, kad „čia mano vaikas, mano atsakomybė, aš privalau viską priimti kaip duotybę ir nesiskųsti” (smurtas prieš save).

Arba neturi įrankių komunikuoti kaip jaučiasi, taigi negauna jokios paramos, nes nėra būdų niekam priimti žmogaus jausmų, jeigu žmogus nesugeba apskritai jų aiškiai išreikšti (dar didesnė izoliacija.

Galiausiai bet kokios problemos pasidarys nepakeliamos, jei žmogaus tikėjimas bendrai gyvenimu, ateitimi yra tiek pakirstas, kad jis net nesugeba matyti geresnės ateities būdamas momentiniam chaose (greičiausiai tai iš savęs jau yra rimtų problemų indikacija, su vaikais ar be jų).

Pastarasis ypač sunkus, nes gyvenime žmonės geba prisikurti sau visokių iliuzijų, pvz. „dabar yra blogai, bet aš turiu planą“ – ir tas planas dažnai nieko nereiškia ir nieko nepadeda, bet kuria kontrolės iliuziją. Arba atvirkščiai – žmogus meta viską ir nuo visko pabėga (šitos studijos ne man – aš gaminsiu ąsočius), prisigeria (reikėjo atsipalaiduoti), apturi visokių vienadienių lytinių santykių ar dar kažką. Bet visais atvejais esmė ta pati - nukreipti dėmesį nuo problemos, kurios negali įveikti. Ar labai žalingais, ar mažiau žalingais ar gal net ir visai nekaltais būdais.

Problema, kad kai esi mama su mažiuku - neturi jokių galimybių nei vienam iš šitų variantų. Tad net jei esi prisikūręs kažkokių mechanizmų psichologinių, kurie Tau padeda – negali jų naudoti. Ir kūnas dažnai tada nueina arba link disociacijos (kai apskritai „nustoji jausti“), arba į išgyvenimo režimą nuo per didelių potyrių (sensory overload) – čia nuolatinė panika, perdėtas jautrumas, adrenalinas situacijose, kuriose jo būti neturėtų etc etc.

Todėl kitas itin dažnas jausmas, kurį aprašo mamos – bejėgystės jausmas. Mamos ir vaiko tarpusavio priklausomybė iš Tavęs atima galimybes veikti savo gyvenime taip, lyg jis būtų Tavo - nes jis dabar jau ir nebėra tik Tavo. Reiškiasi tikrai ne tik mamom, bet mamos gauna daug ir staigiai šitų potyrių dėl fiziologinių niuansų.

Toks štai yra daugmaž tas neigiamas kontekstas. Ir jeigu ant viršaus dar užbarstai kitų įtampų… pvz apie 4 iš 5 porų išsiskirs netekusios vaiko. Grubiai tariant iki maždaug 50 proc vaikų turės išsikyrusius tėvus, iš kurių apie 20% net nematys savo tėvų kartu, nes tai įvyks pirmaisiais jų gyvenimo metais. Ir čia ta švelnesnė statistika. Mažesni tarpai tarp antro ir kitų vaikų koreliuoja su didesne skyrybų rizika.

Tada yra visi finansų klausimai, atsakomybės, miego ir t.t.

Taip pat ir tai, ką rašiau neseniai apie mamą su vaikais prekybcentryje ir naglus pacukus, kur visvien išlindo keletas keistų žmonių paaiškinti, kad visuomenė neegzistuoja, yra tik klientai, tai jei maximoj prie kasos vaikas verkia ir Tau nepatogu – tai aišku, kad Tu turi pilną teisę išpilt tą savo kibirą pamazgų mamai ant galvos, nes esi klientas ir į tuos 2 eurus coca colos buteliukui įskaičiuotas ir raudonas kilimas Tau, kaip klientui.

Nors tai ir palyginti smulkmena, bet svarbi, kad priklausomai nuo Tavo vaiko raidos etapo, iššūkių, gali likti iš vis be jokios saugios erdvės niekur pasaulyje ne tik mėnesiams, bet net ir metams.

O nepamirškime, kad žmonės būna turi visokių problemų ir iki atsiranda vaikai. Todėl labai rekomenduoju biškelį empatijos net ir tokiose sukrečiančiose istorijose“, – rašė G. Alasevičius.