Žemės pilietis Jurijus Gagarinas

Jis žinojo, kad rizikuoja ir kad tai gali būti paskutinė jo gyvenimo kelionė, bet tai jo nesustabdė. Skrydis truko 108 minutes, raketa vieną kartą apskriejo Žemės rutulį ir sėkmingai grįžo.

Po to buvo daugybė skrydžių, daugelis kosmonautų nuveikė dar daugiau, bet, kaip sakė amerikietis astronautas Alenas Šepardas, „civilizacijos istorijoje J.Gagarinas visada liks pirmasis. Mes galbūt būsime pamiršti, jis - niekada!"

Regis, apie J.Gagariną yra žinoma absoliučiai viskas, jo biografija - nuo gimimo (1934 m. kovo 9 d.) iki skrydžio į kosmosą (1961 m. balandžio 12 d.) ir žūties (1968 m. kovo 27 d.) - išnagrinėta vos ne minučių tikslumu.

Be visiems žinomų faktų pirmąjį planetos kosmonautą charakterizuoja ir galbūt ne tokios svarbios, bet įdomios jo gyvenimo detalės.

Patį J.Gagarino skrydžio į kosmosą pirmumo faktą ilgai ginčijo amerikiečiai. Jie argumentavo tuo, kad prieš J.Gagariną kosmose jau buvo kitas rusų kosmonautas, kurio likimas yra nežinomas.

J.Gagarino pirmtakas išties dukart pabuvojo kosmose: „Ivanas"- žmogaus maketas, aprengtas skafandru su davikliais ir prietaisais keletą kartų apskriejo Žemės rutulį ir perdavė nemažai vertingos informacijos apie nesvarumo poveikį žmogui, perkrovas startuojant ir skrendant.

Antrą kartą, 1961 m. kovo 25 d., pakilęs į kosmosą „Ivanas" gavo radijo siųstuvą su magnetofono įrašais.

Kad suklaidintų konkurentus amerikiečius, kurie stengėsi sužinoti visas sovietų eksperimentinių raketų skrydžių į kosmosą detales, jis į Žemę perdavinėjo ne šifruotus pranešimus, o kulinarinius receptus.

Amerikiečiai ilgai suko galvas bandydami juos iššifruoti, o paskui nutarė, kad kosmonautas išsikraustė iš proto.

Dauguma Valstybinės komisijos narių, rinkusių pirmąjį kosmonautą, buvo įsitikinę, kad renka „mirtininką". Į pirmojo kosmonauto vietą pretendavo 20 žmonių. Buvo svarbus ūgis, svoris ir sveikata.

Buvo atrinkti šeši, tarp jų J.Gagarinas ir jo dubleris G.Titovas. Manoma, kad tuometinis generalinis sekretorius N.Chruščiovas labiau simpatizavo nuoširdžiam ir draugiškam J.Gagarinui, ir tai lėmė galutinį pasirinkimą.

Buvo kalbama, kad Titovui pakišo koją nerusiškas vardas - Germanas.

Pirmasis kosminis laivas „Vostok 1" skrido automatiniu režimu. Niekas negalėjo garantuoti, kad nesvarumo sąlygomis kosmonautas išliks darbingas.

Prieš startą J.Gagarinui buvo įteiktas specialus kodas, kuriuo kraštutiniu atveju buvo galima aktyvinti laivo rankinį valdymą. Bet iš tiesų tai buvo grynai psichologinis ėjimas - laivas buvo valdomas tik iš Žemės.

Buvo nuogąstaujama dėl kosmonauto psichinės būklės, rizikos, kad jis neteks sąmonės ir tikimybė, kad nusileis kitos valstybės teritorijoje. Pistoletas, kurį turėjo J.Gagarinas, buvo skirtas ne nusišauti, o apsiginti nuo laukinių gyvūnų, jei nusileistų negyvenamoje vietovėje. Vėliau visi kosmonautai būdavo aprūpinami asmeniniu šaunamuoju ginklu. Jį panaudoti teko A.Leonovui ir P.Beliajevui, kurie nusileido Šiaurės Uralo taigoje ir gynėsi nuo lokių.

Iki kosminio laivo J.Gagariną lydėjo ne vienas, o du dubleriai: be visiems žinomo G.Titovo, dubleris buvo ir Grigorijus Neliubovas. Skirtingai nei J.Gagarinas ir G.Titovas, jis nevilkėjo skafandro, bet buvo pasirengęs skristi į kosmosą.

Skrydžiui baigiantis J.Gagarinas ištarė žodžius, apie kuriuos ilgai buvo nutylima: „Degu, likite sveiki, draugai". Mat iki J.Gagarino niekas gerai neįsivaizdavo, kaip kosminis laivas leisdamasis praeis tankiuosius atmosferos sluoksnius.

Todėl J.Gagarinas, kaip ir bet kuris lakūnas, pamatęs per iliuminatorių liepsnas, pamanė, kad kosminis laivas dega ir po kelių sekundžių jis žus. Iš tiesų karščiui atspariai laivo dangai skrodžiant atmosferą laivą visada gaubia liepsnos. Dabar kosmonautai yra pasirengę šiam ryškiam ir įspūdingam reginiui, kurį pirmasis pamatė J.Gagarinas.

Konstruojant kosminius laivus „Vostok", nebuvo numatyta, kad kosmonautai leisis nuleidžiamojo aparato viduje - pilotas turėjo katapultuotis.

Be to, specialistai baiminosi, kad dėl aukštos temperatūros tankiuosiuose atmosferos sluoksniuose liukas gali būti „užvirintas". J.Gagarinas katapultavosi 6-7 km aukštyje ir nusileido su parašiutu.

Kapsulės nusileidimo liudininkai pasakojo, kad susilietęs su žeme rutulys dar kelis kartus pašoko į orą.

Jeigu jo viduje būtų buvęs žmogus, jis nebūtų turėjęs jokių šansų likti gyvas. Bet dėl nusileidimo ne laive Tarptautinė aeronautikos federacija atsisakė registruoti rekordinį J.Gagarino skrydį, ir tada sovietų šalies atstovai pagudravo: paskelbė, kad pirmasis kosmonautas nusileido kabinoje. Faktines nusileidimo aplinkybes SSRS oficialiai pripažino tik 1964 m.

Žinomas faktas - į kosmosą J.Gagarinas išskrido kaip vyresnysis leitenantas, o nusileido jau majoras. Šį laipsnį jam suteikė gynybos ministras maršalas R.Malinovskis, praėjus vos dviem valandoms po nusileidimo Saratovo srityje. Kitą dieną jam buvo pasiūta paradinė uniforma su majoro antpečiais.

Viena įsimintiniausių detalių, susijusių su pirmuoju žmogaus skrydžiu į kosmosą, yra... batų raišteliai.

Kai J.Gagarinas žygiavo kiliminiu taku raportuoti apie sėkmingą skrydį N.Chruščiovui, į kadrą papuolė atsirišę pirmojo kosmonauto bato raišteliai. Kosmoso herojui koją pakišo puskojinių raiščiai.

Anksčiau puskojinės buvo gaminamos be gumyčių, ir kad jos nesmuktų, būdavo raiščiais prisegamos ant blauzdų. Ant vienos J.Gagarino kojos ta guma atsikabino ir metalinė sagtis daužė jam koją. Nepaisant nieko, šis nutikimas tik padidino J.Gagarino populiarumą.

Po jo skrydžio kai kurie leidiniai tvirtino, kad J.Gagarinas skrisdamas ištarė: „Nematau čia jokio Dievo". Tačiau tiesioginiame kosmonauto pokalbio su Žeme įraše tokių žodžių nėra.

2006 m. artimas J.Gagarino draugas pulkininkas Valentinas Petrovas interviu kalbėjo, kad J.Gagarinas to niekada nesakė ir kad tie žodžiai yra paimti iš N.Chruščiovo kalbos SSKP CK, kai buvo vykdoma antireliginė propaganda. Tam tikrame kontekste N.Chruščiovas pasakė: „J.Gagarinas nuskrido į kosmosą, bet nepamatė ten jokio Dievo."

Likus dviem dienoms iki skrydžio į kosmosą, J.Gagarinas parašė žmonai atsisveikinimo laišką, kuris būtų buvęs jai įteiktas įvykus katastrofai.

1961 m. to laiško neprireikė. J.Gagarino žmonai Valentinai jis buvo įteiktas po lėktuvo avarijos 1968 m. kovo 27-ąją, per kurią žuvo pirmasis Žemės kosmonautas.

Kai J.Gagarinas žuvo, jo našlei Valentinai nebuvo nė 33 metų, tačiau ji daugiau taip ir neištekėjo.

Po vestuvių Jurijus su žmona išvyko į Užpoliarę, kur gimė jų pirmoji dukra. Savo dukras J.Gagarinas vadino „prielipomis" ir „pleputėmis kvatoklėmis", kasdien su jomis darydavo rytinę mankštą, skaitydavo joms eilėraščius ir nuolatos dovanodavo gyvūnėlių.

Vyresnioji J.Gagarino dukra Jelena vadovauja Maskvos Kremliaus muziejų kompleksui, jaunesnioji Galina dėsto Plechanovo akademijoje. Savo sūnų ji pavadino Jurijumi.

J.Gagarino populiarumas visame pasaulyje yra gerai žinomas. Jis visur buvo sutinkamas kaip dievaitis. O kai per Maskvos kino festivalį jį pabučiavo garsi kino žvaigždė Džina Lolobridžita, pastebėjęs klausiamai pakeltus žmonos antakius J.Gagarinas jai nusišypsojo:

„Ne ji, Valiuša, su manimi trankėsi po Užpoliarę. Mes su tavimi būsime kartu iki paskutinio berželio ant kapelio..." Šiuose žodžiuose - visas Jurijus Gagarinas, kuris, nepaisant pasaulinės šlovės, taip ir liko paprastas ir nuoširdus žmogus.

J.Gagarinas buvo prisiekęs teatro mėgėjas ir dažnai lankydavosi spektakliuose. Žiūrovai visada plodavo dukart - iš pradžių artistams, o paskui pirmajam Žemės kosmonautui.

J.Gagarinas mėgo vandens slides, medžioklę ir kolekcionavo kaktusus.

Po istorinio skrydžio į kosmosą J.Gagarinas lankėsi daugybėje pasaulio šalių, tarp jų - Anglijoje. D.Britanijos karalienė Elžbieta II liepos 14 d. pakvietė J.Gagariną papietauti Bakingamo rūmuose. Svečiams susėdus prie stalo, visi tiriamai įbedė akis į sovietų kosmonautą.

Užaugęs paprastoje valstiečių šeimoje ir nesusipažinęs su aukštuomenės etiketu, J.Gagarinas nežinojo, kaip reikia naudotis visais stalo įrankiais, kurie gulėjo priešais jį. Ir jis apie tai pasakė karalienei.

Ši šypsodamasi prisipažino, kad ir pati painiojasi, kokį įrankį naudoti. J.Gagarinas vykusiai išsisuko iš įtemptos padėties: paėmė šaukštą, įsidėjo sau salotų ir šypsodamasis ištarė: „Valgykime rusiškai."

Didžiai dalyvaujančiųjų nuostabai karalienė pasekė jo pavyzdžiu ir paėmusi didelį šaukštą kreipėsi į svečius: „Ponai, valgykime kaip Gagarinas."

Vėliau buvo patiekta arbatos. J.Gagarinas tučtuojau išgriebė iš puoduko citrinos griežinėlį ir rusišku papročiu įsidėjo jį sau į burną. Svečiai ir vėl sustingo, laukdami, kas bus toliau.

O karalienė net nemirktelėjusi pasielgė lygiai taip pat kaip rusų kosmonautas. Paskui nusišypsojo ir ištarė: „Kaip skanu!"

J.Gagarinas pasiekė, kad jam vėl būtų pripažinta lakūno bandytojo kvalifikacija, kurią buvo praradęs per aktyvios visuomeninės veiklos metus, atgavo puikią sportinę formą ir vėl pradėjo skraidyti. Jo širdis veržėsi į dangų, kuris jį ir pražudė.

1968 m. kovo 27-ąją skrisdami mokomuoju lėktuvu MiG-15, J.Gagarinas ir lakūnas instruktorius V.Serioginas staiga susidarius pavojingai situacijai nesuvaldė lėktuvo ir jis nukrito. Pirmasis Žemės kosmonautas žuvo pačiame jėgų žydėjime - jam buvo 34 metai.

Kosmonauto žūties priežasčių tyrimo ataskaita (29 tomų) buvo įslaptinta daugiau kaip 50 metų.

2013 m. A.Leonovas (pirmasis žmogus, išėjęs į atvirą kosmosą) pranešė, kad bandomųjų skrydžių zonoje nesankcionuotai pasirodė lėktuvas Su-15.

Debesyse viršgarsiniu greičiu skrisdamas už 10-15 m nuo J.Gagarino lėktuvo, naikintuvas sukėlė oro sūkurį, dėl kurio J.Gagarino lėktuvas ėmė suktis spirale ir iš jos išeiti lakūnai nespėjo.