Vyrus auklėti reikia, o ne liaupsinti ir ant rankų nešioti kaip nykstančią rūšį

Kitos gali siekti partnerystės ir ieškoti abipusės meilės bei paramos.

Santykių su vyrais atmetimą gali lemti įvairūs veiksniai, pavyzdžiui, ankstesnė neigiama patirtis, nusivylimo baimė, žema savivertė arba asmenybės savybės.

Moterys gali nuspręsti likti vienišos ir susitelkti į saviugdą, karjerą, pomėgius ar kitus gyvenimo aspektus.

Tačiau svarbu prisiminti, kad meilė ir artimi santykiai gali suteikti džiaugsmo, palaikymo ir supratimo.

Jie gali papildyti gyvenimą ir skatinti emocinį bei dvasinį augimą.

Kiekvienas žmogus turi unikalių poreikių ir troškimų, todėl sprendimas turėti ar neturėti partnerį turėtų būti pagrįstas jo paties pageidavimais ir vertybėmis.

Skaitytojos Jovitos istorija: „Kodėl man nereikia vyro"

Moterys per daug išlepino vyrus. Beieškodamos lygių teisių, vis dažiau išgirstame, kad vyras neįsivaizduoja savęs šalia moters, kuri nevairuoja automobilio ar uždirba mažiau, nes tai juk lygios teisės, kurių pačios reikalavome. Ir apmokėti sąskaitą kavinėje – nebe vyro reikalas.

Na, galbūt moteris gali jaustis nepriklausoma, neskolinga ir viskas tarsi gerai, bet... Pasisukus kalbai apie bendrą gyvenimą, išgirsti, kad reikia moters, kuri rūpintųsi. Tai štai ir visas paveikslėlis.

Moteris turi dirbti, grįžusi gaminti, kai jis skaitys laikraštį, laukdamas vakarienės, kai galėtų jei ne salotas supjaustyti padėti, tai bent šluotą paimti.

Bet kam jis tai darys? Juk tai moters pareiga, jis pavalgys, pažiūrės TV, atlikdamas savo savo svarbią pareigą, o štai aš kambarius tvarkysiu, o po to vėl gaminsiu rytojui...

O kur dar laukiantys skalbiniai?

Ir jie tai suvokia tarsi moteriai visa ta ruoša – kažkoks malonumas, lyg taip tiesiog elgiasi visos, kurios nori vyrą turėti. Ir štai susimąsčiau, ar aš noriu?

Kažin... Tai juk tas pats kas turėti krūvą problemų.

Juk aš toks pats žmogus ir grįžau iš darbo, esu taip pat pavargusi ir nenusiteikusi dirbti namų tvarkytoja ir virėja antru etatu.

O gyvendama viena, galiu daryti tai, kaip man patogu, suvalgyti sumuštinį ir gulėti prie TV.

Vyrai nori kad rūpintumeisi visais mokesčiais, na, susitvarkytum su visais pinigais kaip sugebi, nes privalai sugebėti, atsikelti ankčiau, kad suspėtum jam pusryčius padėti ant stalo ar išlyginti drabužius.

Tai kuo aš blogesnė?

Aš taip pat norėčiau, kad apie mane kažkas taip šokinėtų. Baisiausia tai, kad jie dar užsinori vaikų, kurie taip pat yra 100 procentų moterų vargai ir rūpestis.

Pagalvokim, kokios yra pareigos, kurias sau prisiskiria vyrai? Įkalti vinį?

Na, taip, to gali prireikti gal kartą per metus, bet aš šiaip jau ir pati tai moku. Nuvežti automobilį į servisą? Tai štai kokios vyro pareigos. Ar ne juokinga?

Mano manymu, santykiai yra tam, kad būtų rūpinamasi vienas kitu, o ne kad moteris vyrą slaugytų lyg neįgalų, neleistų jam gerti, auklėtų, rengtų, pavalgydintų.

Visa ta namų ruoša, kurią jie įvardija kaip moters pareigą, yra darbas.

Tie, kurie manote kitaip, samdykite namų tvarkytoją, virėją, auklę vaikui ir tada gal tai įvertinsite. Kai aš dirbu namie, o vyras – darbe, tai suprantu kaip lygybę.

Taip yra ir tada, kai abu dirbame darbe, o po jo – namuose. O kitu atveju, kam tas vyras ir šeima? Kokia moteriai nauda, parama, kas jai lengviau? Lengviau tik tam slaugomam kelmui.

Aš nemąstau kaip mama ar močiutė, kad taip turi būti, kad tokia mūsų dalia. Vyrus auklėti reikia, o ne liaupsinti ir ant rankų nešioti kaip nykstančia rūšį.

Redakcija už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Parengta pagal radarmedia.net ir delfi.lt