V. Rykštaitė: menininkai trokšta laisvės, bet kartais skausmas tampa didžiausia paskata saviraiškai

– Ką manote, ar kūryboje vis dar gali būti kokių nors tabu? Ar meniniame lauke įmanoma viskas – kūrėjas yra visiškai laisvas?

– Čia turbūt daugiau moralinis nei literatūrinis klausimas. Cenzūra tikrai pakerpa kūrėjo sparnus. Nors kita vertus, gali ir įgalinti, paskaitinti kūrybiškumą kitais būdais. Totalitarinių režimų sąlygomis kūrę ir kuriantys menininkai tai tik patvirtina.

Dabar kaip tik žiūriu kursus apie Lietuvos modernų ir post modernų meną su „Tema projects“, labai įdomu, ir štai viena mintis iš ten į temą: semi-non-konformizas.

Tai – sovietmečiu menininkų praktikuota kūrybinė strategija, kuomet paklūstama valdžios organams, bet ne visai.

Pavyzdžiui, valdžia diktavo menininkų, šiuo atveju tapytojų, temas, todėl menininkai vaizdavo tai, ko iš jų tikimasi, bet savo tikrąsias idėjas bandė išreiškti, maištauti kūrinio atlikimo stiliumi.

Juokinga tai, kad sovietmečiu abstraktusis menas buvo nepageidaujamas, draudžiamas, mat valdžia bijojo to, ko nesupranta. Todėl turbūt vienareikšmiško atsakymo čia nėra.

Menininkai trokšta laisvės, bet kartais nepatogumas, skausmas ar suvaržymai tampa didžiausia paskata saviraiškai, jos paieškoms.

– Esate išleidusi aštuonias knygas ir greitu metu gerbėjus pasieks devintoji. Apie ką bus naujoji Jūsų knyga?

– Kartais apie savo knygas sakau, kad jei galėčiau keliais sakiniais pasakyti apie ką jos, tai man nebūtų reikėję rašyti knygos. Tačiau su pastarąja kiek paprasčiau, nes joje yra šešios skirtingos temos, mėginant atsakyti į vieną klausimą – kaip būti?

Emigracija, ekologija, moterystė, motinystė, pandemija ir žmogiški pasirinkimai – visi skirtingi buvimai, mėginimai juos išpildyti, pasiteisinimai, prieštaravimai.

Va apie tai ir yra ta devintoji mano knyga – įvairių publikacijų ir esė rinkinys. Kitokia nei visos iki šiol, tikrai. Ją galima skaityti nenuosekliai, pavyzdžiui, nuo vidurio. Galima ir nepabaigti.

– Ar galėtumėte praverti savo rašymo virtuvę? Pavyzdžiui, ar pradėjusi tekstą rašote sistemingai, ar turite vietą, kurioje rašyti maloniausia?

– Rašau tada, kada vaikai būna su aukle arba su tėčiu. Produktyvesnis laikas visada yra pirma dienos pusė, vakarais rašau nebent jau visiškai įsprausta į kampą su „deadlainais“.

Rašau terasoje prie stalo, kai pradeda sėsti kompiuterio baterija – einu rašyti į lovą.

Dar mėgstu rašyti kavinėje, bet kartais tai gaunasi per brangu, nes per keturias valandas daug visko ten užsisakyti galiu.

O kartais ten tiesiog per karšta. Gaila, kad Havajuose mūsų miestelyje kur gyvename ir aplinkui nėra gerų kavinių, prie mūsų namų tik viena kavinė tinkama rašymui ir ten nėra oro kondicionierių, todėl būna per tvanku. Pasiilgstu Londono kavinių – ten rašyti buvo smagu ir įdomu – visokių veikėjų į jas užsukdavo.

Kai kurie nuguldavo ir į knygos puslapius.

Vaiva Rykštaitė. Natalia Mastra

– Kaip atrodo jūsų kūrybinis procesas? Kiek laiko užtrunka parašyti knygą?

– Žiūrint kokią knygą. Vaikams – greičiau, suaugusiems – bent metus. „Kaip būti“ knyga susidėliojo greitai, tačiau tekstai rašyti ne vienerius metus. Man patinka iš pradžių užsirašyti knygos idėją – taip gaivališkai, iš jausmo, iš pašaukimo.

O paskiau atsispiriant nuo idėjos jau dėlioju ir planą, vystau knygos veiksmą.

O kartais ieškau daug informacijos, atlieku tyrimą, kaip, pavyzdžiui, dariau rašydama „Pirmąkart mama“ – prie šios dirbau ir skaičiau daugiau nei savo filosofijos magistriniam darbui. Visos knygos labai skirtingos tai ir jų rašymo procesai skiriasi.

– Kokią literatūrą mėgstate pati? Koki rašytojai jums imponuoja?

– Turiu tokią taisyklę: skaitau vieną knygą grožinės literatūros, tada vieną kokią mokslinę ar publicistinę, tada vieną filosofinę, psichologinę ar sielai.

Šiaip jei sau leisčiau, tai skaityčiau vien romanus, juos tiesiog prariju. Bet noriu visapusiškai augti, plėsti akiratį, todėl prisiverčiu skaityti įvairesnę literatūrą ir tuo džiaugiuosi. Man labai patinka Michael Pollan, Richard Wright, Yuval Harari, Kazuo Ishiguro, Haruki Murakami.

Dabar vardinu ir matau, kad čia trūksta moterų. Adrienne Rich, va! Lietuvių autorių pastaruoju metu skaitau mažai, bet patina Jurga Ivanauskaitė, Kristina Sabaliauskaitė, Rasa Aškinytė, Dalia Jazukevičiūtė. Tikrai žinau, kad jų yra gerokai daugiau, tiesiog šią akimirką neprisimenu.

– Jūsų knygas gali skaityti tiek vyrai, tiek moterys, bet juk jos pirmiausia skirtos moterims, ar ne?

– Man nepatinka galvoti, kam skirta knyga nei skirtyti literatūrą į vyrišką ar moterišką. Bet taip, realybė tokia – mane skaito, stebi ir mėgsta žymiai daugiau moterų nei vyrų.

Tiesą sakant Instagram parametrų dėka žinau net tikslią statistiką: mane virtualioje erdvėje stebi 97 procentai moterų nuo 25 iki 44 metų amžiaus, dauguma iš Vilniaus, Kauno ir Londono. Galima numanyti, kad ir knygas skaito ta pati auditorija.

Mėgstu rašyti refleksijas apie buvimą moterimi, motina, emigrante, tai natūralu, kad tekstai rezonuoja kitoms kažkuo panašioms į mane.

– Tuoj tapsite trečią kartą mama, o knygas vaikams esate parašiusi tik dvi. Ar neplanuojate išleisti daugiau kūrinių vaikams?

– Norėčiau parašyti daugiau, bet nespėju. Vaikams rašyti nėra lengva, gal net sunkiau. Tai reikalauja daugiau atsakomybės ir daugiau genialumo.

Reikia sugebėti į trumpą tekstą įkelti tam tikrą gyvenimo prasmę ar nuotaiką. Vaikų neapgausi, reklama ir garsūs vardai jų neveikia. Jie pajaučia tekstą, įdomu jies ar ne.

Norėčiau sukurti kokią trumpą nuostabią knygutę vaikams, kaip pavyzdžiui Kotrynos Zylės „Mažas kaip vabalėlis“– šita knygutė jau ir JAV išleista, nuostabi išties. Bet mano bėda yra daugžodžiavimas arba galbūt neapsisprendimas, kokio amžiaus vaikams rašau.

Ateityje tikrai pabandysiu.

– Dauguma iš mūsų rašo, tačiau savo kūrybą laiko paslėptą giliai stalčiuje ir nedrįsta jos niekam parodyti. Kokios emocijos aplanko prisiminus pirmos knygos išleidimą?

– Nesutikčiau nei su dauguma, nei su slėpimu. Iš mano burbulo žiūrint daug žmonių svajoja parašyti knygą, bet iš tiesų ką nors rašo itin mažai. O tie, kurie rašo ne retai nori rodyti savo tekstus, nori, kad juos kur nors publikuotų. Turiu savo puslapyje tokią skiltį „Svečias“– ten publikuoju pradedančių rašytojų tekstus.

Tai tų tekstų sulaukiu tikrai daug, nespėju visų ir skaityti. Žinoma, būna, kad žmonės nenori atskleisti savo veido ar vardo, bet nori kad rašinį skaitytų kiti.

Tai natūralu, pati taip irgi dariau, kai pasirodė mano pirmas romanas „Plaštakių sindromas“, buvau dvidešimt trejų ir daviau daug interviu, bet bijojau rodyti veidą, todėl fotografavausi prisidengusi skaromis ir saulės akiniais. Stovėti prie savo kūrybos reikia drąsos.

–Jūsų knygos paremtos autobiografiniais motyvais. Ar jūsų draugai atpažįsta save tam tikrose knygose aprašomose situacijose?

– Man už autobiografiją priimtinesnis yra autofikcijos apibrežimas. Žmonės galimai atpažįsta save mano tekstuose. Jei taip nutinka jiems tereikia laiku patylėti, nes niekas kitas be jų juk nežinos juos ten esant.

Dažniausiai pakeičiu veikėjų vardus, jų situacijas. Vedant „Kaip parašyti ir išleisti knygą“ kurso konsultacijas dažnai sulaukiu klausimų: ką daryti, jei nori aprašyti tikra žmogų savo knygoje ar apsakyme? Kiek tą žmogų keisti, o kiek palikti tikrovės?

Visada atsakau taip pat: tai – ne literatūrinė, o asmeninės moralės dilema. Rašytojas, kaip ir kiekvienas menininkas, yra savo mediumu kuriamos realybės dievas. Kaip sutversi, taip ir bus.

Žmogaus vardo atskleidimas ar neatskleidimas knygos esmės nekeičia, tačiau gali pakeisti santykį su tuo žmogumi gyvenime.

Va dėl to santykio ir reikia apsipręsti rašant, taisyklių čia nėra. Man patinka galimybė realius žmones sukišti į savo tekstus. Nuolat taip darau, vienus naudodama kaip įdomią medžiagą turiniui, su kitais tiesiog suvesdama sąskaitas arba suteikdama sau tokias santykių pabaigas, kokių troškau realybėje, bet negavau.

– Ar rašymui daro įtaką išoriniai veiksniai, tokie kaip oras, mėnulio fazė? Ar gyvenimas Havajuose yra jūsų įkvėpimo šaltinis?

– Gal šiek tiek, bet būtų prabanga vaikytis orų ir mėnulio fazių. Rašymas yra mano darbas, ir kai turiu parašyti tekstą - turiu ir viskas,nepaisant išorinių sąlygų.

Kitaip negalėčiau dirbti kas savaitine LRT „Nuomonės“ skiltininke, neturėčiau savo puslapio, leidyklos neleistų mano knygų. Neneigsiu, kai lyja rašyti smagiau, jaukiau. Mėnulio pilnatis veikia įkvepiančiai, bet jos vaikydavausi kai neturėjau vyro ir vaikų.

Dabar aš turiu funkcionuoti kaip mama ir žmona ir dar dirbti, todėl mėnulio fazės įkvėptas rašymas nutinka retai.

– Ar buvote susilaukusi tokio neigiamo komentaro, kuris būtų privertęs suabejoti savo talentu?

– Tikrai žinau, kad esu, bet dabar nepamenu nei konkrečių žodžių nei žmonių. Dažniausiai tai feisbuko komentatoriai, dar kartais literatūros kritikai. Nežinau ar turiu talentą.

Žinau, kad esu produktyvi ir disciplinuota – kartais tai svarbiau už talentą. Kaip sakė Vudis Alenas, kad didžioji dalis sėkmės yra tiesiog „showing up“ – atvykti į darbo vietą. Tai atvykstu kasdien, net savaitgaliais.

– Kaip jums atrodo – kada žmogus gali būti vadinamas rašytoju? Ar tai priklauso nuo išleistų knygų skaičiaus?

– Nepriklauso. Yra daug garsių autorių, išleidusių tik po vieną knygą, pavyzdžiui, Oskaras Waildas, Emily Bronte, Margaret Mitchell ir t. t. Ką vadinti rašytoju turbūt priklauso nuo to, kokį svorį tam žodžiui norime suteikti. Jei tas kuris dažo yra dažytojas, tada tas kuris rašo – rašytojas.

O jei kalbame apie meninę ir išliekamąją vertę, tai jas parodo tik laikas.

Vaiva Rykštaitė.  Dovilė Tykuma