V. Radzevičius kelionėse ragauja beveik viską: tik vieno patiekalo suvalgyti neleistų principai

Keliautojas atviras – suskaičiuoti, kiek tiksliai pasaulio vietų jis yra aplankęs, šiandien būtų sunku. „Vienos šalys atsiranda, kitos dingsta. Taip pat niekad nežinai, ar skaitosi, jei nusileidęs tam tikros šalies oro uoste, spėji tik išgerti arbatos. Bet kalbant apie žemynus, esu buvęs visuose, išskyrus Antarktidą“, – pasakos V. Radzevičius.

O kaip, anot aistringo keliautojo, geriausia pažinti kitos šalies kultūrą? „Pirmasis būdas yra per maistą, virtuvę, o antrasis – per automobilių servisus. Kai esi alkanas ir parodai susidomėjimą svečios šalies virtuve, tai ištirpdo visus barjerus – žmonėms malonu, kai keliautojas iš kitos šalies domisi jų kultūra.

Jie viską pasakoja, rodo, siūlo paragauti. Tai yra nepakartojami momentai. Tai – geriausias būdas pažinti kitos šalies žmones, suprasti, kaip jie gyvena, kas jiems rūpi, kokie jų įpročiai ir papročiai“, – dalinsis keliautojas.

Vytaras taip pat pasakos, kad visose kultūrose šventą vaidmenį vaidina vienas ir tas pats, kiekvieno namuose esantis baldas. Tai – stalas. „Taip yra ir Lietuvoje – kai renkamės prie stalo, tai yra rimta, šventiška, turi savotiško sakrališkumo. Bendras stalas yra visos šeimos švenčiausia vieta, būtent ten patiriamos ir maloniausios akimirkos“, – dalinsis V. Radzevičius.

Per daugybę kelionės metų žinomas vyras yra sulaukęs ne vieno siūlymo paragauti pačių netikėčiausių patiekalų. Tačiau, kaip pripažįsta pats, ne visus juos išbandyti leido įsitikinimai.

„Kol kas kelionėse drįsau paragauti viską, išskyrus vieną patiekalą, kurio mums siūlė Kambodžoje. Tai buvo ne skonio reikalas, o principinės nuostatos. Mums siūlė paragauti šunienos. Aš pats turiu šunį ir gyvūnus myliu nuo mažens, todėl tai man būtų net sunku įsivaizduoti. Nedrįstu apie tai galvoti“, – atskleis pašnekovas.

Vis dėlto kai kas iš kelionėse ragautų egzotiškų patiekalų jam itin patiko. Pavyzdžiui, kobrų kraujas bei Peru auginamos jūrų kiaulytės. „Tai – ne tos mažytės jūrų kiaulytės, kokias mes įpratę matyti Lietuvoje. Peru jos yra šeriamos švaria žole ir užauga labai didelės. Tikrai labai gardu – skonis primena triušieną“, – pasakos jis.

Neseniai Vytaras sau metė ir dar vieną iššūkį – kartu su „Etno“ komanda sukūrė aromatingas arbatas, kurių sudėtyje – įdomiausi visų Vytaro aplankytų kraštų skoniai. Arbatų kūrybos procesas, pasak jo, buvo be galo įdomus.

„Ilgai gvildenome pačią idėją, po to pradėjome praktiškai gaminti mišinius. Kiekviena šalis man asocijuojasi su tam tikrai kvapais bei skoniais, ypač kalbant apie arbatą. Buvo labai įdomu“, – kalbės jis

Pasakodamas apie savo maitinimosi ypatybes, Vytaras atskleis, kad dažniausiai tuo, ką pagamina, dalijasi su kitais. Tiesa, pasitaiko ir išimčių...

„Nesu smulkus – nėra čia ko vynioti į vatą. Bet jei suvalgyčiau viską, tai, turbūt, netilpčiau net ir ant šitos kėdės. Dalinamės su komanda, nors būna ir tokių atveju, kai nesidalinu... Tais atvejais, kai būna ypatingai skanu. O kartais būna ir taip, kad išvis nieko nesuvalgau – patiekalas tiesiog neatrodo valgomas“, – juoksis jis.

Kol laidos vedėja Ilona ir Vytaras linksmai kalbėsis VOKĖ-III studijoje, „Kamado Bono“ kepsninių guru Robertas Svetlauskas ruoš patiekalą, kuris puikiai tiks norint susišildyti šaltą žiemos dieną – „Chašlama“ troškinį. Ar šefo Roberto patiekalas sužavės visko mačiusį ir ragavusį Vytarą?

Kulinarinių pokalbių laida „Virtuvės istorijos“  – šeštadieniais, 10 val. per TV3!