Užburianti Meksika: nuo dievų miestų iki rožinių flamingų
(2)„Nusileidusi Kankuno oro uoste, iškart sėdau į vietinį lėktuvą. Po 3 skrydžių, paros laiko lėktuvuose ir oro uostuose pagaliau pasiekiau savo pirmąjį tikslą - ant vandens actekų pastatytą Meksiko miestą. Antrasis buvo - lova“, - pirmuosius įspūdžius iš kelionės pradėjo pasakoti R. Maldutytė.
Kitą dieną jos jau laukė ekskursija į Teotihuakaną - dievų miestą.
"Didžiausią įspūdį paliko neįtikėtino dydžio piramidės ir jas gaubiančios paslaptys. Su linksmu gidu ir gera kompanija čia pralėkė beveik visa diena.
Kadangi buvau užsiregistravusi į Meksiko maratoną, važiavau į kitą miesto pusę pasiimti bėgimo numerio. Išbandžiau vietinį transportą - metro. Kaina tik 5 pesai (0,25 Eur), tačiau, pasak mūsų gido, už juos ne tik važiuoji, bet sykiu gauni ir masažą, ir aromaterapiją, sauną bei daug kitų „paslaugų“. Tiesa, metro ir kai kuriuose autobusuose yra atskiras vagonas moterims ir vaikams. Tai to viso „malonumo“ tenka mažiau", - pasakojimą tęsė R. Maldutytė.
Šioje kelionėje ji aplankė ne vieną įspūdingą objektą. Vienas jų La isla de las Munecas - Lėlių sala. Pasak legendos, mergaitė nuskendo įsipainiojusi tarp kanale augančių lelijų, jos kūną rado šios salos savininkas Don Julian Santana Barrera. Po šio įvykio jo gyvenime prasidėjo nepaaiškinami nutikimai, todėl išsigandęs ir norėdamas apsisaugoti saloje sukabino lėles, kurias rado šiukšlėse ar kanaluose, galvodamas, kad jos išgąsdins mergaitės sielą, kuri šaukia „Aš noriu savo lėlės“. Salos savininkas mirė dėl miokardo infarkto toje pačioje vietoje, kur buvo radęs mergaitės kūną.
„Šią salą galima rasti kraupiausių pasaulio vietų sąrašuose, bet man taip baisu nepasirodė. Visur prikabinta daug purvinų, sulūžusių lėlių, ir tiek. Gal naktį šiek tiek ir baisiau būtų“, - svarstė keliautoja.
Jai teko lankytis ir Acholote muziejuje, kur auginamos įvairiaspalvės amfibijos ir kiti ropliai, taip pat antropologijos ir garsiosios dailininkės Fridos Kahlo muziejuose.
Kaip dažnai nutinka kelionėse, būta ir netikėtumų.
"Tu planuoji, o Dievas juokiasi. Tai ir iš mano plano spėti į ekskursiją į San Juan Chamula ir Zinacantan miestelius nieko neišėjo, nes laiku čia nebūna beveik nieko... Po 15 valandų kelionės autobusu priešpaskutinėje stotyje, likus valandai iki paskutinio sustojimo, kažkas sugalvojo, kad reikia autobusą dezinfekuoti. Taigi, San Cristobal de las Casas pasiekėme daugiau nei valanda vėliau, nei turėjome ten būti pagal grafiką.
Tačiau pavyko dar geriau, nes viešuoju (colectivo) autobusiuku į San Juan Chamula nuvažiavau viena, ir manęs niekas neskubino. Šiame miestelyje esančioje bažnyčioje praleidau gal valandą stebėdama vietinius", - pasakojo R. Maldutytė.
Anot jos, šis miestelis ypatingas tuo, kad jame gyvenantys katalikai vis dar laikosi savų tradicijų bei apeigų.
"Bažnyčios viduje palei visas sienas yra sustatytos šventųjų skulptūros. Ant grindų priberta pušų spyglių, kad būtų minkščiau sėdėti ar klūpėti.
Kitaip nei mums įprasta, bendros mišios čia neaukojamos. Melstis ateinama šeimomis. Pasirinkę šventąjį, ant grindų uždega daug plonų žvakučių ir meldžiasi majų kalba. Daugelis dėžėje ar maiše atsineša gyvą vištą, kurią maldų pabaigoje paaukoja (nusuka sprandą), o vėliau namuose ją suvalgo.
Kai maldos baigtos, visa šeima išgeria iš kukurūzų, cukranendrių ir kviečių pagamintos degtinės (pox). Šis gėrimas vartojamas Meksikos ir Centrinės Amerikos majų apeigų metu, taip pat populiarus kaip alkoholinis gėrimas Chiapas regione. Beje, mane taip pat pavaišino", - įspūdžiais dalijosi keliautoja.
Didžiausią įspūdį paliko neįtikėtino dydžio piramidės ir jas gaubiančios paslaptys.
Kitas labai jaukus pasivaikščioti miestelis, pasak keliautojos, - San Cristobal de las Casas. Jis turi didelį turgų, kuriame gyvenimas verda nuo ryto iki vakaro, apžvalgos aikštelę, bažnyčią, kurią norint pasiekti reikia įveikti kokį milijoną laiptukų.
Iš šio miesto galima pasiekti daug lankytinų objektų. Vienas jų yra nuostabūs Chiflon kriokliai. Pakeliui yra 5, tačiau, anot R. Maldutytės, įspūdingiausias - Cascada velo de novia, kurio aukštis siekia 120 metrų.
Šalia Meksikos-Gvatemalos sienos yra Montebello ežerų nacionalinis parkas. O netoli Tuxtla Gutierrez miesto galima pasiplaukioti Sumidero kanjonu ir pamatyti medžiais besikarstančias vorines beždžiones ir prieš saulę besišildančius krokodilus.
„Iš San Cristobal de las Casas kelionę tęsiant į Jukatano pusiasalį verta aplankyti šalia Palenque miesto esančias piramides. Jos, kitaip nei anksčiau minėtas Teotihuakanas, yra apsuptos džiunglių. Pakeliui į Palenque būtų nuodėmė neužsukti į nuostabius Agua Azul ir Misol Ha krioklius“, - pasakojo keliautoja.
R. Maldutytė aplankė ir Jukatano sostinę Meridą. Vos valanda kelio nuo jos - ir lietuvė vėl tyrinėjo dar vieno majų miesto griuvėsius.
"Kadangi autobusas per dieną važiuoja tik du kartus į abi puses, liko laiko aplankyti ir šokolado muziejų. O šito aš, didelė šokolado mėgėja, tikrai negalėjau praleisti.
Kaip ir sakiau, punktualumas Meksikoje tikrai nėra svarbiausias dalykas. Autobusas atgal į Meridą vėlavo daugiau nei valandą. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Belaukdama susipažinau su daug tokių pačių keliautojų kaip ir aš, su kuriais praleidome vakarą. O su vienu iš jų kitame mieste susitikome ir dar kartą.
Net kelis kartus šioje kelionėje įsitikinau, kad viskas susidėlioja būtent taip, kaip ir turi būti. Celestun miestelyje yra Ria Celestun biosferos rezervatas, čia gyvena flamingai, kuriuos ir norėjau pamatyti. Yra dvi vietos, iš kur galima išplaukti valtimi. Ten, kur norėjau patekti pirmiausia, reikia išlipti šiek tiek anksčiau nei galutinė autobuso stotelė. Kai paprašiau vairuotojo sustoti už tilto, mane išgirdęs kitas keleivis sustabdė: „Čia nelipk, dabar daug vandens, čia dabar nematysi flamingų. Važiuojam toliau, reikia plaukti iš pajūrio, parodysiu kur eiti.“ Ir štai šitaip netikėtai atsiradęs vietinis vyrukas surinko visame autobuse esančius turistus, nuvedė prie valties, surinko pinigus ir be papildomų rūpesčių paliko mėgautis kelione bei vaizdais. Labai norėčiau tikėti, kad tai buvo geranoriškas patarimas neišlipti anksčiau. Bet kokiu atveju mėgavausi nauja patirtimi plaukdama mangrove ir matydama flamingus ne zoologijos sode", - pasakojo keliautoja.
Pasak jos, dar viena vieta, kurią ji būtinai norėjo aplankyti Meksikoje, buvo Pink Lagoon druskos gamykla. Baseinai pripildomi jūros vandens ir saulėje jam garuojant lieka druska. Įspūdingiausia tai, kad jūros vanduo atrodo rožinis, nes garuojant vandeniui didėja ne tik druskos koncentracija, bet ir šiame vandenyje esančių rožinės spalvos planktono, krevečių, dumblių, bakterijų, kurie ir nudažo vandenį rožine spalva, kiekis.
„Daug kas klausia, kur aš radau vietas, kuriose buvau. Tiesiog padėjo visagalis internetas. Taip visai netikėtai užmačiau ir Hacienda Cenotes Mukuyche nuotraukas ir pasakiau sau, kad čia būtinai turiu nuvažiuoti. Tai buvęs agavos plantacijų ūkis su dviem senotais (senotas - karstinių ežerėlių tipas). Kadangi ekskursija man pasirodė per brangi, ieškojau būdų, kaip nuvažiuoti viešuoju transportu. Beje, ten važiavau ne viena, o su dar vienu nauju ispanakalbiu draugu, kas tikrai palengvino tos dienos kelionę“, - pasakojo R. Maldutytė.
Nors beveik viską buvau suplanavusi iš anksto, kelių dienų planai kėlė nerimą. Vienas jų - atvykimas į Tulumą vidury nakties.
„Prieš kelionę, skaitydama apie Meksiką, radau daug komentarų apie susišaudymus, grasinimus, apiplėšimus ir kitas baisybes. Tačiau kad ir kaip būčiau dėliojusi savo maršrutą, pakeisti nelabai ką išėjo. Todėl susiradau artimiausią hostelį (400 m nuo atobusų stoties) ir tikėjausi geriausio. Taip viskas ir buvo. Nesulaukiau jokio pikto žvilgsnio ar žodžio. Tikriausiai niekas manęs net nepastebėjo“, - kelionės įspūdžiais Meksikoje dalijosi lietuvė.
Pasak jos, šioje vietovėje esantys senotai Cristal ir Escondido panašesni į mažus ežeriukus nei į tokius, kuriuose ji buvo prieš tai. Bet gylio daugiau nei pakankamai ir labai smagu šokinėti nuo tramplyno su virve ar tiesiog nuo kranto.
„Grįždama į miesto centrą dar užsukau atsivėsinti jūroje, suradau taip ilgai ieškotą pašto dėžutę atvirukams išsiųsti ir lėkiau į autobusą. Playa del Carmen manęs jau laukė šioje kelionėje sutikti draugai ir tikros atostogos. Tad likusias pusantros dienos praleidau mirkdama šiltoje, bet gaivinančioje Karibų jūroje, gaudydama kiekvieną kaitrios saulės spindulį (Lietuvoje tada buvo apie -20 laipsnių) bei siurbčiodama kokosų vandenį ir margaritas“, - pasakojimą užbaigė keliautoja.
Rašyti komentarą