Tyrimas atskleidė, kad mitas apie šunų veislės asmenybę yra netikras

"Kiekviena veislė pasižymi didžiuliais elgesio skirtumais, todėl galiausiai kiekvienas šuo iš tiesų yra individualus", - sakė tyrimo bendraautorė, Masačusetso universiteto genetikė Elinor Karlsson.

Ji sakė, kad gyvūnų savininkai mėgsta kalbėti apie savo šuns asmenybę, kaip parodė kai kurie šeimininkai Niujorko šunų parke.

Elizabeth Kelly sakė, kad jos anglų springerspanielis yra "draugiškas, bet ir savotiška bičių karalienė".

Suly Ortiz savo geltonąjį labradorą apibūdino kaip "tikrai ramų, tinginį ir drovų".

O Rachel Kim mišrūnas yra "labai skirtingas šuo, kalbant apie asmenybę - labai nepriklausomas, labai meilus su manimi ir mano vyru, bet gana, gana įtarus kitų žmonių, kitų šunų atžvilgiu".

Kai pradedi rūpintis šunimi, atsiveria ypatinga širdies erdvė

Toks augintinių šeimininkų entuziazmas įkvėpė Karlssoną atlikti naujausią mokslinį tyrimą.

Ji norėjo sužinoti, kokiu mastu elgesio modeliai yra paveldimi - ir kiek šunų veislės susijusios su išskirtiniu ir nuspėjamu elgesiu?

Atsakymas: nors fiziniai bruožai, pavyzdžiui, ilgos greihaundų kojos ar dalmatinų dėmės, yra akivaizdžiai paveldimi, veislė nėra stiprus kiekvieno atskiro šuns asmenybės prognozuotojas.

Šunys geriausiu žmonijos draugu tapo daugiau nei prieš 14 000 metų, nes buvo vienintelis gyvūnas, prijaukintas prieš atsirandant žemdirbystei.

Tačiau šunų veislių sąvoka yra daug naujesnė.

Maždaug prieš 160 metų žmonės pradėjo selektyviai veisti šunis, kad jie turėtų tam tikrus pastovius fizinius požymius, pavyzdžiui, kailio struktūrą ir spalvą bei ausų formą.

Mokslininkai apklausė daugiau nei 18 000 šunų savininkų ir, ieškodami dėsningumų, išanalizavo maždaug 2150 jų šunų genomus.

Tyrėjai nustatė, kad kai kurios elgsenos savybės turi bent jau tam tikrą genetinį pagrindą.

Tačiau šis paveldėjimas nėra griežtai perduodamas pagal veislės liniją.

Jie nustatė, kad kai kurios elgsenos rūšys, pavyzdžiui, lojimas ir draugiškumo rodymas nepažįstamiems žmonėms, turi bent jau tam tikrą genetinį pagrindą.

Tačiau šis paveldėjimas nėra griežtai perduodamas pagal veislės linijas.

Pavyzdžiui, buvo rasta auksaspalvių retriverių, kurie nemoka aportuoti, sakė bendraautorė Kathryn Lord, kuri kartu su Karlssonu tyrinėja gyvūnų elgseną.

Kai kurios veislės, pavyzdžiui, haskiai ir bigliai, gali būti labiau linkę vytis.

Tačiau daugelis šių šunų to nedaro, kaip parodė ir savininkų apklausa, ir genetiniai duomenys.

Tyrėjai nerado nei agresyvaus elgesio genetinio pagrindo, nei ryšio su konkrečiomis veislėmis.

"Koreliacija tarp šunų elgesio ir šunų veislės yra daug mažesnė, nei dauguma tikėjosi", - sakė Mičigano universiteto genetikas Džefas Kidas.

Remiantis nauju tyrimu, daugelis stereotipų apie šunų elgesį nėra pagrįsti mokslu. nuotr: Getty Images