Trys seserys - garsiausios šachmatininkės

Trys seserys: Žužana, Sofija ir Judita. Kulturologija.ru nuotr.

Žužana, Sofija ir Judita

Trys seserys jau paauglystėje buvo pasaulyje žinomos sportininkės. Judita Polgar, jauniausia iš garsiųjų seserų, dar nesulaukusi pilnametystės turnyruose įveikdavo stipriausius planetos šachmatininkus. Būtent šachmatininkus, o ne šachmatininkes: Judita visada, su retomis išimtimis, žaisdavo vyrų turnyruose.

Būdama 15 metų ir 5 mėnesių ji tapo didmeistre (tai aukščiausias kvalifikacinis šachmatininko titulas), viršydama 32 metus išsilaikiusį Roberto Fišerio (Robert Fisher) rekordą: šiam didmeistrio vardas buvo suteiktas, kai jis buvo vienu mėnesiu vyresnis.

Dabar rekordininaks yra ukrainietis Sergejus Kariakinas, didmeistriu tapęs 12 metų ir 7 mėnesių; moterų, išskyrus Juditą Polgar, rekordininkų sąraše nėra.

Judita Polgar ne tik įsiveržė į šachmatų olimpą būdama labai jauna, bet ir žingsnis po žingsnio įtvirtino savo sėkmę, pelnydama pergales turnyruose, įveikdama čempionus, tarp kurių buvo ir Anatolijus Karpovas bei Garis Kasparovas. Judita yra pripažįstama geriausia šachmatininke per visą istoriją ir įeina į geriausių didmeistrių dešimtuką, kuriame be jos kitų silpnosios lyties atstovių nėra.

Didmeistrio vardas suteikiamas šachmatininkams, kurie užima vieną pirmųjų vietų didelėse tarptautinėse varžybose, taip pat surinkusių daugiau kaip 2600 reitingo balų (vyrams) arba 2400 - moterims.

Vyriausioji sesuo, Suzana arba vengriškai - Žužana (Žuža) tapo pasaulio šachmatų čempione 1996 m. (moterų čempionate). Didmeistrės titulą rungtyniaudama su vyrais Žuža pelnė būdama 22-ejų.

Viduriniosios sesers, Sofijos, laimėjimai lyginant su kitomis gali pasirodyti kuklūs, bet ir ji įrašė savo vardą į šachmatų istoriją. Sofija - tarptautinė vyrų šachmatų meistrė, šį vardą ji pelnė 1990 m. (t.y. būdama šešiolikos) ir moterų didmeistrė, ji sėkmingai dalyvaudavo tarptautinėse šachmatų varžybose.

Kiekviena iš trijų seserų biografijų yra verta dėmesio ir tikriausiai susižavėjimo - juk šachmatininkių karjeros niekaip nesutrukdė seserims Polgar atlikti klasikinį „moterišką" vaidmenį: visos trys sukūrė šeimas ir, kiek norėjo, skyrė laiko motinystei ir šeimininkavimui namuose.

Tiesa, nepamiršo ir šachmatų: Žuža ėmėsi trenerės ir šviečiamosios veiklos, Sofija augina vaikus drauge su vyru didmeistriu,

Judita išėjo iš didžiųjų šachmatų ir taip pat rūpinasi šeima, bet dar ir dėsto bei rašo knygas.

Knygelių vaikams seriją - suprantama, apie šachmatus - Judita parašė drauge su seseria Sofija, kuri knygas iliustravo. Bet dar įdomiau yra kitkas - šių nuostabių seserų laimėjimai pasirodė esantys ypatingo, novatoriško ugdymo metodo, kurį sukūrė jų tėvas Laslas Polgaras, rezultatas.

„Ugdymo eksperimentas"

Auginti vaikus genijais Laslas Polgaras nutarė dar prieš jų gimimą, o tiksliau - net prieš savo vedybas, kurios įvyko 1967 m. po romano laiškais. Laslas Polgaras gimė 1946 m.

Vengrijos žydų šeimoje. Jau gana jaunas, studijuodamas praeities mąstytojų ir mokslininkų biografijas L.Polgaras padarė išvadą, kad kiekvieną vaiką, jei jis gimė sveikas, galima užauginti genijumi. Čia norisi daryti prielaidą, kad jaunasis entuziastas iškart nusprendė eksperimentuoti su savo būsimais vaikais, bet ne: pirmasis, ką auklėjo Laslas, buvo jis pats.

Reikia pasakyti, kad sąlygos L.Polgarui lyginant su vaikiško amžiaus mokiniais buvo ne tokios geros: pagal jo paties teoriją jau apie dvidešimtus gyvenimo metus tikimybė pasiekti rimtų laimėjimų mokantis sumažėja iki penkių procentų.

L.Polgaras universitete studijavo pedagogiką ir filosofiją, lankė psichologijos kursus, mokėsi esperanto kalbos ir pats dėstė vidurinėje mokykloje. L.Polgaro išrinktąja tapo Klara Altberger iš Ukrainos, Užkarpatės, taip pat dėstytoja, pritarianti vyro pažiūroms į pedagogiką ir auklėjimą.

Poros pirmagimė Žuža gimė 1969 m. Mergaitė, ka

Be vengrų, ji kalba dar šešiomis kalbomis.

Nuo nuo ketverių Žuža mokėsi žaisti šachmatais ir dar nesulaukusi penkerių pradėjo skinti pergales prieš savo mokytoją - tėtį. Šachmatai buvo parinkti mergaitei dėl to, kad buvo galima akiviazdžiai matyti rezultatus: objektyvus sėkmės kriterijus buvo pergalės susitikimuose ir varžybose.

Laslas ir Klara buvo už mokymąsi namuose, o tais laikais tai buvo nelengva. Buvo laikoma ideologiškai neteisinga auklėti vaiką ne kolektyve, juk Vengrija buvo socialistinė šalis. Teko belstis į valdininkų duris ir bandyti gauti leidimą, ir Polgarams tai pavyko. Tiesa, šeima neišvengė prieškaištų dėl „pavogtos vaikystės".

1974 m. šeimoje gimė Sofija, o dar po dvejų metų - Judita. Kaip ir vyriausioji sesuo, jos mokėsi namuose, taip pat nuo vaikystės žaidė šachmatais. Paskui atėjo turnyrų metas. O L.Polgaras primygtinai reikalavo, kad mergaitės dalyvautų vyrų turnyruose, nes buvo įsitikinęs, kad mokytis ir save tikrinti reikia žaidžiant su stipriais varžovais, o vyrų šachmatai, kad ir kaip žiūrėsi, buvo gerokai aukštesnio lygio negu moterų.

Polgarų šeimos laimės formulė

Savo teorijas apie tai, kad talentą galima išugdyti, L.Polgaras dėstė knygose. Jis parašė daug knygų ir kaip pedagogas, ir kaip šachmatų treneris. Išauginti genijų - parenkant tinkamą motyvaciją, diegiant vaikui savidrausmę, įprotį atkakliai dirbti ir siekti savo tikslų - vengro dėstytojo nuomone yra užduotis, visiškai pagal jėgas civilizuoto pasaulio vaiko tėvams.

Kaip laimės formulės dėmenis jis įvardija „darbą, meilę, laisvę ir sėkmę", ir pabrėžia, kad sėkmė myli tuos, kas daug dirba, ir kad genijams yra lengviau būti laimingiems negu paprastiems žmonėms.

Vargu ar yra pagrįsti priekaištai, adresuojami garsiųjų seserų tėvams, pirmiausia dėl „ atimtos vaikystės". Žuža, Sofija ir Judita šiltai prisimena ankstyvuosius gyvenimo metus, minėdamos tai, kad šeima buvo draugiška bei susitelkusi, ir kad važinėti į šachmatų turnyrus buvo veikiau įdomi kelionių patirtis, o ne varginanti prievolė.

Kai nedalyvaudavo varžybose, seserys Polgar gyveno pagal griežtą dienotvarkę, kurios dalis, be šachmatų, buvo ir fizinė kultūra, kalbų, istorijos, matematikos, fizikos mokymasis. Šeima gyveno kukliame butuke Budapešto centre, kurio mažoje svetainėje buvo grūste prigrūsta knygų apie šachmatus, o be kelių valandų prie šachmatų lentos nepraeidavo nė viena diena.

Beje, nepamainoma dienotvarkės dalis jie liko iki šiol, nors seserys gyvena kiekviena savo gyvenimą ir išsivažinėjo po skirtingas šalis.

Laslas Polgaras tapo vienu iš tų, kurių dėka į praeitį pasitraukė stereotipai apie antraeilį moterų vaidmenį ne tik šachmatuose, bet ir apskritai visuomenės intelektualiajame gyvenime. Teiginys, kad geniali moteris negali tuo pačiu metu ir susikurti laimės šeimoje, sudūžta į Žužos, Sofijos ir Juditos biografijas.

Nors pastaraisiais metais nepaprastai išaugo ugdymo namuose idėjos populiarumas, tikėtis genialių vaikų kartos būtų tikriausiai naivu, bet šiaip ar taip, išsikėlusieji tikslą užauginti naująjį Einšteiną, turi prieš akis Laslo Polgaro pavyzdį.