Tėčiui pavyko sugrąžinti gerą regėjimą mažametei dukrai ir sau natūraliais būdais

Kai tuo tarpu kartais užtenka padaryti vos keletą svarbių sprendimų savo kasdieniniame gyvenime.

Kretingiškis Andrius Viskontas dalinasi įkvepiančia patirtimi apie tai, kaip suprastėjusį dukros regėjimą ir jam diagnozuotą nepagydomą akių ligą įveikė keisdamas vidinę būseną ir ją lemiančias išorės aplinkybes.

Regėjimas pablogėjo dėl nenoro eiti į darželį

Andriaus dukros regėjimas pablogėjo, kai jai buvo ketveri: „Kreipėmės į okulistą, kuris, pamatęs mane su akiniais, nedelsdamas pasakė nuosprendį – jeigu tėtis nešioja akinius nuo ankstyvos vaikystės, jų reikės ir dukrai.

Susimąsčiau – kažkas ne taip – juk akiniai man taip ir nepadėjo. Pradėjęs ieškoti alternatyvios informacijos, susipažinau su Lietuvos sveikuolių sąjungos viceprezidente, V. H. Beitos metodo mokytoja Sigita Labutiene. „Pabendravę nutarėme akinių dukrytei neuždėti ir pradėjome analizuoti, kur slypi jos regėjimo pablogėjimo priežastys.

Greitai persiorientavome ir šį tą pakeitėme. Kadangi dukra kiekvieną rytą labai nenoriai keldavosi į darželį, įtraukėme daugiau žaidimų, sumažinome įvairių reikalavimų sau ir vaikui.

Po pusmečio dukra viską matė puikiai. Dabar jai beveik dvylika metų ir regėjimu visiškai nesiskundžia“,- trumpai įkvepiančia istorija dalinasi Andrius.

Apie tai, kad regėjimas gali blogėti dėl psichologinių priežasčių, Andriaus šeima net nesusimąstė tol, kol pirmą kartą pabendravo su S. Labutiene: „Mūsų šeima jai labai dėkinga už šį svarbų suvokimą. Kadangi dukters problema buvo prasidėjusi neseniai, mes greitai supratome, kad silpstantis regėjimas nulemtas nenoro eiti į darželį.

Rytai prasidėdavo ašaromis, nenorėjimu palikti mamos, vaiko skubinimu, nes vėluojame… Po pokalbio su Sigita, pradėjome keltis švelniai, žaisdami su dukra, pasikutendami, pajuokaudami. Važiuodami į darželį, pradėjome ieškoti temų, kuriomis kalbėtis vaikui buvo malonu.

Rytiniai išsiskyrimai tapo nebe tokie skausmingi. Pradėjome mažiau iš dukros reikalauti, daugiau su ja kalbėdavomės kaip su sau lygia. To pasekoje regėjimas atsistatė greitai ir be papildomų akių pratimų bei mankštų“,- dalinasi dviejų dukrų tėtis.

„Šiandien aš pats sau labai pavydžiu santykio su abiem dukrytėmis, o taip pat ir žmona. Didžioji dukra pamažu tampa paaugle, bet mes vis dar kartais, pasikeisdami su žmona, miegame su viena ir su kita dukra.

Joms tai labai patinka – prieš užmigdami, kalbamės joms rūpimais klausimais. Manau, laimingam vaikų gyvenimui labai svarbus santykis su tėvais, mamos ir tėčio bendravimas šeimoje bei rami ir saugi aplinka“,- šypsosi mylintis šeimos vyras.

Diagnozė visam gyvenimui išspręsta, supratus psichologines jos priežastis

Andriui buvo diagnozuotas ragenos recidyvuojančios erozijos sindromas. Tai – nepakankamas epitelio prisitvirtinimas prie kito sluoksnio – bazinės membranos: „Apie šį sutrikimą sužinojau netyčia, mažajai dukrytei pašukavus mano akį plaukų šepečiu.

Akis vis negalėjo užgyti, atsimerkus ryte, naujas epitelio sluoksnis, susiformavęs per naktį, tiesiog nuslinkdavo – beveik kasdien jausdavau duriantį akies skausmą.

Išmokau prabudęs neatmerkti negyjančios akies ir iš karto sudrėkinti ją lašiukais. Keli gydytojai patvirtino minėtą diagnozę ir teigė, kad visą likusį gyvenimą neišeisiu iš namų be akių lašų ir specialaus akių tepalo“,- pasakoja vyras.

Tuo pat metu, kai stengėsi pagerinti dukros regėjimą, Andrius taip pat pradėjo nusiiminėti akinius: „Užsidėdavau juos tik skaitydamas ar naudodamasis kompiuteriu.

Ilgainiui supratau, kad mano nepagydomo sindromo priežastis – įtampą keliantis darbas. Susiradau kitą darbą ir po truputį pradėjau keisti požiūrį į viską ir gyvenimo būdą iš pagrindų.

Ilgainiui mano regėjimas visiškai atsistatė, greitai pamiršau ir visus akių tepalus su lašais, kuriu nebereikia ir šiandien“,- šypsosi pašnekovas. Deja, regėjimo aštrumu pasigirti jis kolkas negali:

„Pandemijos nulemta įtampa gyvenime vėl privertė skaitant užsidėti akinius. Bet kartą su tuo susitvarkęs, manau, galėsiu tai pakartoti“,- įsitikinęs Andrius Viskontas.

Daug skaitęs apie jam diagnozuotą ligą, konkrečių jos priežasčių Andrius taip niekur ir nerado: „Intuityviai jaučiau, kad man reikia keisti darbą, dėl kurio kasdien patiriu nemalonią įtampą.

Tai padarius, požiūris į viską pradėjo tarsi savaime keistis, atradau daugiau mėgiamų veiklų, kaip ir dukrai, taip ir sau – kėliau mažiau reikalavimų. Skyriau laiko saviugdai, savišvietai šeimos santykių, sveiko gyvenimo būdo ir mitybos klausimais“,- reikšminga patirtimi dalinasi jis.

„Manau, kiekvienas gali pasiekti gerų ar netgi labai gerų rezultatų, siekdamas susigrąžinti gerą regėjimą. Tačiau daugeliui reikia kitokių vaikų auklėjimo ir šeimos santykių pavyzdžių, norint suvokti, kad viskas gali būti ir kitaip nei esame įpratę matyti savo tėvų ir senelių šeimose.

Vaikus galime ugdyti, o ne auklėti. Labai gera pradžia šiam suvokimui – Lietuvos sveikuolių sąjungos organizuojamos stovyklos“,- šypsodamasis rekomenduoja dabar jau stovyklose su šeima savanoriaujantis Andrius.