Stora, plaukuota ir be rankų: kaip undinėlė atrodytų realiame pasaulyje

Anot „Science Focus“, mokslininkė netgi atliko daugybę eksperimentų, siekdama patikrinti, kaip toks padaras jaustųsi vandenyje.

Ji naudojo monofiną, kad sujungtų kojas į didelę žuvies uodegą, ir nustatė, kad tai išties geras būdas judėti vandenyje.

Tačiau problemos prasidėjo ne nuo žuvies pusės, o nuo žmogaus pusės. Faktas yra tas, kad žmogaus kūno struktūra nėra labai tinkama gyventi vandenyje.

Jei padaras neturi žiaunų ir turėtų išnerti pakvėpuoti oru, žmogaus nosis tam nelabai tiktų. Pavyzdžiui, jūrų žinduolių ir roplių nosis dažnai būna gan aukštai pakelta, kad nereikėtų visos galvos iškišti iš vandens.

Be to, žmogaus plaučiai linkę susitraukti dėl vandens slėgio, todėl undinėlė privalėtų turėti tam tikrus prietaisus, kad visa tai išlygintų. Pavyzdžiui, kašalotai, kurie reguliariai kovoja su aukštu vandens slėgiu, turi sustiprintą šonkaulių struktūrą.

Tačiau daugiausia problemų undinėlėms pridarytų jų rankos. Nors sausumoje jos padeda valdyti daiktus, vandenyje jos padidina pasipriešinimą, todėl judant atsiranda papildomų energijos sąnaudų.

Todėl žuvys ir kiti vandenyje gyvenantys gyvūnai turi supaprastintą formą. Tad, jei undinės ilgą laiką gyventų vandenyje, evoliucija ką nors padarytų su jų galūnėmis.

„Nebent nėra kokių nors evoliucinių priežasčių, dėl kurių jos turi rankas. Jų aplinkoje gali būti kas nors tokio, dėl ko maisto rinkimas, o ne greitas judėjimas yra prioritetas“, – sakė H. Scales.

Be to, mokslininkė pastebi, kad problemų sukels ir žmogaus oda. Kadangi sausumoje oda evoliucionavo, kad kuo greičiau atvėsintų kūną, šaltuose vandenyno vandenyse tai būtų didelė problema. Todėl undinėms reikėtų arba įspūdingo riebalų kiekio, arba tankaus kailio kaip ūdrai.

Pasak mokslininkės, bet kuriuo atveju turėti pusę žuvies kūno, o kitą pusę žmogaus – tai „turėti blogiausią iš abiejų pasaulių“. Be to, nesvarbu, kokia dalis yra žmogaus, viršutinė ar apatinė, ji bet kokiu atveju bus prastai pritaikyta gyventi vandenyje.