Sovietmečio atgyvenos: pats laikas tai pamiršti!

1. „Ką žmonės pasakys?“

Ir šios frazės brolis-dvynys „kad viskas kaip pas žmones“. O ką jie pasakys? Nuteis? Žinote, šiuo klausimu yra labi gera nuomonė: žmonės vis tiek ką nors kalbės, netgi jeigu jums viskas klostosi tobulai.

Tad kokia prasmė bandyti atitikti kažkieno lūkesčius ir įtikti pašaliniams? Taip suduždavo daugybė svajonių ir planų.

Tiesiog dėl visuomenės nuomonės baimės: ką pasakys draugai, kaimynai, kolegos ir kt.

2. Geriausius dalykus saugoti ateičiai

Indaujoje renka dulkes dailus servizas, o arbatą geriate iš aliuminio puodelių? Tas kvailas prasimanymas, kad daiktai dalinami į „vertus“ ir „nevertus“ geresnių laikų.

Toks požiūris į daiktus pereina ir į gyvenimą, kuris kada nors ir kur nors taps geresniu. Ir štai tada…

Bus ištrauktos staltiesės, naujutelaičiai indai linksmai skambės, o iš rožinio krepdešino bus pasiūta stulbinanti suknelė. Gerai ten, kur mūsų nėra.

3. Šlamšto kaupimas

Taip, žinoma, deficito tendencijos poveikis nebuvo pačiu geriausiu. Bet tai nereiškia, kad nieko nereikia keisti.

Senais ir objektyviai nereikalingais daiktais perkrauta erdvė – namas, butas, balkonas, antresolė – trukdo kvėpuoti, gyventi ir gerai jaustis.

Sako, kad nauja ateina tik tada, kai atsikratai seno. Galbūt jau laikas?

4. Įprotis ką nors tempti

Tai yra – vogti. Ne, ne tokiais mastais, kad būti patrauktam atsakomybėn, bet po truputi, įvairias smulkmenas.

Ir dabar žmonės tempia iš darbo tai popierių, tai tušinukus (su logotipais), tai dar kokių nors smulkmenų. Tai vagystė. Nors ir maža, neskausminga ir ne „vagonais“.

5. Neprašomi patarimai

Blogas įprotis, atėjęs pagrinde iš viešų pionierių ir komjaunimo susirinkimų, papeikimų viso kolektyvo akivaizdoje.

Štai toks sutelktos „draugiškosios“ praeities palikimas. Iš tiesų, patarimai yra gerai, kai jų prašo.

Visgi dažniausiai žmonėms reikia banalaus emocinio palaikymo, padrąsinimo ar tiesiog peties į kurią galėtų atsiremti.

Tylios ir geranoriškos. Deja, to didžioji dalis posovietinių šalių piliečių suteikti nemoka. Užtat pamokyti gyvenimo gali kone kas antras!

6. Žema savivertė

Paprastas faktas: bet kuri prancūzaitė su malonumu priima komplimentą. Jai tai savaime suprantama, bet ji priima taip, kad jaučiatės pamalonintas jos pasitikėjimu savimi.

Tarybinės moterys komplimentus dažniausiai neigė, prieštaravo jiems, pasimesdavo ir priversdavo jį pasakiusį žmogų pasijusti itin nepatogiai.

7. Maisto kultas

Šioje vietoje teisti negalima, turint omenyje, kiek bado metų teko ištverti mūsų seneliams ir proseneliams.

Mes už tai, kad į maistą žiūrėti su pagarba, bet žmogaus poreikiai yra kur kas didesni, negu tiesiog prikimšti skrandį.

Jeigu jums gaila išmesti produktus su pasibaigusia galiojimo data, stenkitės geriau apskaičiuoti savo poreikius ir pirkite apgalvotai.

Na, o tradicinių švenčių metu reikėtų akcentuoti ne maistą, o į susirinkusius žmones. Pavyzdžiui, kai kartu iš visos širdies dainuojate, pamirštate apie bet kokį maistą.

Patikrinta!

8. Etikečių klijavimas

lijuoti ant žmonių etiketes, juos aptarinėti ir teisti dar net gerai jų nepažinodami. Šis įprotis tampa dar blogesniu kai suprantame, kad dažnai suklystame.

Būtent dėl to reikėtų auklėti savo taktą ir tolerantiškumą kitų žmonių atžvilgiu. Moteris, auginanti vaikus be vyro greitai tampa „išsiskyrėle“, o ramaus charakterio vyras – „vyru po padu“.

Ir negi paaiškinsi pravardžiuotojams, kad „išsiskyrėlė“ iš tikrųjų neteko vyro, o 7-ame bute gyvenančio vyruko tiesiog toks charakteris, o jo žmona – jautri ir mylinti? Tiesiog jie nesidalina savo gyvenimu su aplinkiniais.

Istorijos pamiršti negalima – iš jos reikia mokytis ir daryti išvadas…