Skaityti ir rašyti – rutina ir malonumas

Pašnekovas prisiminė, kad pirma knygos recenzija buvo parašyta studijuojant žurnalistikos bakalaurą Vilniaus universitete. „Tai buvo akademinė recenzija apie komunikacijos teorijos vadovėlį „Kalbėjimas vėjams“, parašyta pagal tam tikrus kriterijus. Po to kurį laiką nenorėjau aprašyti jokių knygų“, – su šypsena kalbėjo A. Ketlerius.

Tinklaraštis „Knygos nugarėlė“ gimė maždaug prieš šešerius metus, kai pašnekovo bendrakursis ir draugas Egidijus Jurgelionis pradėjo šį tinklaraštį ir pasiūlė prie jo prisidėti. Ilgą laiką šio tinklaraščio branduolys ir buvo šie du draugai, vėliau prie jų prisijungė ir pašnekovo žmona Aleksandra.

Tuo metu A. Ketlerius rašė dar ir savo asmeninį tinklaraštį, kuriame pasidalino recenzija apie Boriso Nemcovo prisiminimų knygą „Maištininko išpažintis“, vėliau ši knygos rezencija tapo viena pirmųjų tinklaraščio „Knygos nugarėlė“ apžvalgų. Pašnekovas recenzavo šią knygą, nes tuo metu intensyviai domėjosi geopolitika ir Rusijos istorija.

Šiandien „Knygos nugarėlė“ tinklaraščio rašymą perėmė pašnekovas su žmona, keletą knygų apžvalgų tėvai parašė kartu su penkiamete dukra – išleidžiama vis daugiau įdomių vaikiškų knygų, skirtų ikimokyklinio amžiaus vaikams, apie kurias turėtų sužinoti daugiau žmonių.

Siekia skatinti susidomėjimą fantastika

Šiuo metu pašnekovas tinklaraštyje dažniausiai apžvelgia ekonomikos ir verslo temomis parašytas knygas: „Neturiu pakankamai laiko gilintis į visas temas, todėl susikoncentravimas į vieną ar dvi sritis yra neišvengiamas.“ Knygas politikos tematika apžvelgia pašnekovo žmona, abu recenzuoja ir naujai išleistą grožinę literatūrą.

Anot A. Ketlerio, „Knygos nugarėlėje“ publikuojamos ne seniau negu prieš trejus metus išleistų knygų recenzijos. „Per šiuos metus knyga išgyvena savo naujumo laikotarpį. Taip pat nerecenzuojame klasikinės literatūros kūrinių arba senų leidimų, tačiau kartais darome išimtis. Viena jų – Andrzejaus Sapkovskio „Raganiaus“ serija, kuri neseniai buvo perleista, šios knygos šiuo metu yra populiarios ir dėl vaizdo žaidimo sėkmės bei „Netflix“ serialo adaptacijos“, – teigė kretingiškis, recenzuojantis knygas, išleistas ir lietuvių, ir anglų kalbomis.

Dar viena priežastis, skatinanti pašnekovą rašyti recenzijas, – siekis gaivinti fantastikos žanrą Lietuvoje: „Noriu, kad visuomenė nevertintų fantastikos kaip trečiarūšės literatūros, Lietuvoje leidžiama daugybė detektyvų ir trilerių, tačiau fantastika yra tarsi toksiška, mažiau vertinga. Mano nuomone, šis žanras ne ką mažiau vertingas nei detektyvai arba meilės romanai.“

Apžvelgdamas knygas A. Ketlerius siekia skaitytojams pateikti savo požiūrį, ar perskaityta knyga yra verta dėmesio. „Mums knyga yra kaip prekė, kuri kainuoja ne tik pinigus, bet ir auditorijos laiką. Yra daugybė apžvalgininkų, kurie techniką, filmus, kompiuterius ar mobiliuosius telefonus aprašo paprastam žmogui suprantamu požiūriu ir pataria, ar verta jam įsigyti tą daiktą, ar – ne. Mes taip žiūrime ir į knygas – ar verta jas skaityti, ar – ne, ar jas skaitytoją praturtins, ar jas bent galės maloniai praleisti laiką ją skaitydamas“, – teigė tinklaraštininkas.

Morgan Housel „Pinigų psichologija“ ir Dainiaus Vanago „Oderis“ – dvi knygos, kurios pašnekovą itin sudomino ir kurių recenzijas jis rašė su nekantrumu – norėjo, kad apie jas išgirstų kuo platesnė auditorija.

„Daug skaitau apie pinigus, bet retai asmeninės finansų knygos patraukia mano dėmesį, tačiau čia radau visiškai kitokį požiūrį ir sudomino kitoks knygos autoriaus mąstymas. „Oderis“ patraukė dėmesį, nes tai fantastikos žanro knyga. Kai pamačiau, kad lietuviai imasi distopinio romano žanro, labai nudžiugau, nes tai pagaliau kai kas susijusio su fantastika“, – tikino tinklaraštininkas.

Ne kiekviena knyga verta recenzijos

A. Ketlerius knygas skaito keliais formatais – įprastas, elektronines, neseniai atrado ir garso knygas. „Bėgiodamas, vedžiodamas šunį stengiuosi klausytis garso knygų, jomis užpildau klasikinės literatūros žinių spragas. Stengiuosi kiekvieną dieną skaityti – nebūtina skaityti daug, užtenka bent 15 minučių prieš miegą, tačiau jau yra galimybė per savaitę perskaityti knygą. Tai yra rutina. Nors skaitymas ir yra malonumas, kartais reikia save truputį priversti skaityti ir nuolatos turėti knygą po ranka“, – tvirtino vyras.

Šiuo metu jis klausosi garso knygos „Nežudyk strazdo giesmininko“, skaito suomių žurnalisto Joonas Pörsti knygą „Propagandos kerai“ ir Kristinos Sabaliauskaitės knygos „Petro imperatorė“ antrą dalį.

Pašnekovo nuomone, tikrai ne kiekviena knyga yra verta recenzijos: „Yra tokių knygų, kurios, nors ir išvydo dienos šviesą, ne tik blogos recenzijos nenusipelno, bet apie jas apskritai nereikėtų kalbėti. Vienas tokių pavyzdžių – fantastika: kai kurie lietuvių rašytojai bando vystyti šį žanrą, tačiau nemaža dalis jų parašytų knygų mažais tiražais nors ir išvysta dienos šviesą pačių rašytojų lėšomis išleistos, tačiau didelio skaitytojų dėmesio nesulaukia.“

Paklausus, ar turi ambicijų parašyti knygą pats, A. Ketlerius neslėpė šią svajonę puoselėjantis nuo antros klasės, tačiau ji kol kas nerealizuota: „Paauglystėje rašiau miniatiūras, šiuo metu tekstų rašymas susijęs profesiniu rašymu ir veiklomis universitete. Kartais ir grožinės literatūros, ką nors sukuriu tačiau tai labiau kūryba „į stalčių“. Kol kas nemanau, kad kas nors turėtų būti verta platesnio negu dviejų akių pristatymo.“

Keičiasi forma, istorija – lieka

Pasak A. Ketleriaus, nors šiandien dažnai girdima, kad jaunimas neskaito knygų, ši mintis kartojama seniai. „Kai aš mokiausi mokykloje, nuolat girdėdavau, kad jaunimas visiškai neskaito, nebemoka rašyti, nesugeba suvokti teksto. Apie dabartinius paauglius aš girdžiu sakant tuos pačius žodžius. Mano mokymosi laiku turbūt vienintelė knyga, kurią beveik kiekvienas moksleivis perskaitė, buvo „Haris Poteris“. Ir tuomet buvo bendraamžių dalis, kurie neskaitė, ir dabar tokių moksleivių yra“, – svarstė kretingiškis.

Anot jo, dabartinių naujai išleidžiamų knygų tiražų skaičius rodo, kad mažėja skaitančių žmonių, tačiau svarbu nepamiršti istorijos pasakojimų – istorijos ieško naujų medijų ir būdų, kaip pasiekti auditoriją: „Nebūtinai istorija turi būti papasakota popierinėje knygoje, tai gali būti elektroninė, garso knyga, įvairios tinklalaidės, arba vadinamieji podkastai, kuriuose pasakojamos istorijos ir žmonių patirtys. Medijos keičiasi ir knygų skaitymas mažėja, nes dėl mūsų dėmesio kovoja daugybė skirtingų medijų – pradedant socialiniais tinklais, baigiant skirtingais televizijos kanalais.

Vis dėlto, nesu linkęs manyti, kad knyga nunyks arba pražus, ir dalis auditorijos tikrai suras savo knygą ir skaitymo malonumą.“

A. Ketleriaus teigimu, knyga gali tapti tramplinu istorijai – išleista kelių tūkstančių tiražu po kurio laiko istorija gali tapti „Netflix“, „HBO“ serialu ar Holivudo filmu. Istorija ir toliau gyvuos, ir toliau keis savo pavidalą – galbūt taps kompiuteriniu žaidimu.

„Keičiasi medijos, keičiasi ir televizija – tarsi mažėjantis, besitraukiantis formatas, internetas suteikė visiškai kitokias galimybių plotmes ir yra gerokai daugiau interaktyvumo. Radijas yra marinimas labai ilgą laiką – kai atsirado televizija, buvo sakoma, kad niekas nebeklausys radijo, o radijas ilgainiui transformuojasi į tinklalaides. Taip pat ir su knygomis – jas marino turbūt nuo Gutenbergo laikų dėl įvairiausių priežasčių, bet jos kaip nemiršta, taip nemiršta.

Pokyčiai vyksta, tačiau nereikia prisirišti vien prie popierinių puslapių, reikėtų žiūrėti ne vien į formą, bet ir į turinį – kas tose knygose. Turinys yra svarbiau negu pati forma“, – svarstė A. Ketlerius.