Šių dienų amatininkai: riešinių meistrė iš Gilaičių
Gabi ir talentinga nuo mažumės
Vilma gimė ir augo Medsėdžių kaime, netoli Platelių, Laimos ir Adomo Stankų šeimoje. Platelių vidurinėje mokykloje baigusi 9-ias klases, toliau mokėsi Plungės žemės ūkio mokykloje, o vėliau įgijo pardavėjos konsultantės specialybę, tik pagal ją taip ir neteko dirbti.
Baigusi Platelių vidurinę mokyklą mergina išėjo dirbti į Platelių žemės ūkio bendrovę. Fermoje dirbo valytoja, tvarkydavo kambarius, plaudavo pieno šaldytuvus. Po kurio laiko, kai susirgo mama, perėmė dar ir jos darbą – melžė karves.
Pašnekovė atskleidė nuo pat vaikystės mėgusi įvairius rankdarbius. Dar besimokydama mokykloje itin noriai skubėdavo į darbų pamokas.
„Kadangi ne visos klasės draugės turėjo potraukį rankdarbiams, kartais man net siūlydavo sumokėti, kad tik už jas padaryčiau. Mokykloje mus mokino siūti, siuvinėti, nerti, o man viskas labai patiko ir sekėsi puikiai“, – pasakojo moteris.
Paklausta, iš kur tas pomėgis rankdarbiams, gilaitiškė sakė ir pati šito nežinanti. Mama tuo niekada neužsiimdavo, tik propromočiutė Venckienė iš Dovainių kaimo buvo audėja, tad gal iš jos paveldėjo šiuos gabumus.
Veiklos kaime – nors vežimu vežk
Šeimą Vilma sukūrė būdama vos 17-os. Gimė pirmasis sūnus, po dvejų metų – antras. Viena augino vaikus, sukosi buityje ir rūpinosi kitais šeimos reikalais. Užsiimti rankdarbiais tada nebuvo nei laiko, nei noro.
Vyras Antanas daug metų dirba statybinėje įmonėje, kartu dar ir ūkininkauja, tad visa šeima yra įsitraukusi į ūkio darbus.
„Turim nemažą ūkį – 19 hektarų dirbamos žemės ir būrį karvių bei kiaulių. Pieną parduodame, atvažiuoja pienvežis tiesiai į kiemą ir pasiima. Tik vištų atsisakėme, mat į mūsų vištidę buvo įsisukę šeškai ir kiaunės. Buvo per didelė prabanga juos vištomis šerti“, – pasakojo gilaitiškė.
Sutuoktiniai augina grūdines kultūras, bulves, pomidorus, agurkus, moliūgus ir kitas daržoves bei uogas. Todėl parduotuvėse Vilma būna reta viešnia, ant stalo deda tik savo augintas gėrybes.
„Mano šeimoje yra trys vyrai ir jie visada turi būti sočiai bei skaniai pamaitinti. Reikia sočių pusryčių, vakarienės ir dar pasirūpinti, kad liktų vyrui pietums į darbą kažką įsidėti. Esu priversta suktis virtuvėje dėl savo brangių žmonių, o ne todėl, kad maisto gaminimas man yra hobis“, – atviravo moteris.
Įvertinti už gražiausiai tvarkomą sodybą
Tautodailininkė iš savo užaugintų daržovių bei uogų ruošia ir gausias žiemos atsargas. Marinuoja agurkus, verda įvairias mišraines ir uogienes, kompotus. Šeimoje ir ypač vaikų itin mėgiama yra obuolių ir kakavos uogienė. O šiais metais gilaitiškė pirmą kartą išbandė juodųjų serbentų ir šokolado uogienę.
Vasaros metu, kada darbų ūkyje, darže ir kieme tiek daug, kad vos spėji suktis, rankdarbius tenka atidėti į šalį. Rečkauskai džiaugiasi radę laisvo laiko puoselėti savo sodybą, kuri net du kartus – 2011 ir 2014 metais – buvo apdovanota kaip gražiausiai tvarkoma kaimo vietovėje.
Gilaitiškė neskaičiuoja valandų, prabėgančių prižiūrint savo gėlynus. Vos kur pamačiusi gražesnį, įdomesnį augalą, skuba jį įsigyti. Ankščiau vyras kiek skeptiškai žiūrėdavo į tokį žmonos pomėgį, bet kai pastangos buvo įvertintos su kaupu, pasikeitė ir jo požiūris.
„Dabar ir jis jau sako, gal čia reikėtų tą padaryti ar aną, ieško visokių idėjų sodybai. Per laiką atsirado nemažai ir dekoratyvinių augalų, bet dabar truputį esu apmažinusi jų, kadangi nebeužtenka vietos“, – pasakojo V. Rečkauskienė.
Iš nusivylimo kibo į mokslus
Rankdarbiams gabi gilaitiškė prieš 10 metų susidomėjo riešinėmis.
„Man apskritai labai patiko riešinės. Plungėje, vienoje rankdarbių parduotuvėje, pamačiau tokias gražias, kad nutariau būtinai jas įsigyti. Dar anuomet buvo litai ir jos kainavo tikrai nemažai – 80 litų.
Bet atvykus į parduotuvę antrąkart su visa reikiama pinigų suma teko nusivilti. Mat tos gražiosios riešinės buvo numegztos vidutinio dydžio rankoms, o manosios stambesnės yra ir į jas tiesiog netilpo. Neliko nieko kito, kaip tik nusimegzti pačiai“, – prisiminė moteris.
Taip ratas ir užsisuko, V. Rečkauskienė pradėjo kurti riešines sau, draugams ir artimiesiems. 2011 metais Platelių dvaro sodybos buvusiose arklidėse buvo surengta Zobėlų, Dovainių ir Gilaičių kaimų moterų darbų paroda. Dovainiškė Lina Striaupienė ir zobėliškė Sonata Ruginienė žinojo, kad Vilma užsiima rankdarbiais, tad ėmė ir ją raginti būtinai dalyvauti.
Moteris parodai numezgė tris poras riešinių ir visos iškart buvo nupirktos.
Gilaitiškės kruopštumą pastebėjusi Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos Kultūros paveldo skyriaus vedėja Aldona Kuprelytė ėmė kviesti ją dalyvauti įvairiuose seminaruose, rengiamuose Platelių dvaro svirne. Moteris kurį laiką nepraleisdavo nė vieno užsiėmimo, bet kiek vėliau entuziazmas atvėso – sako, viską išmokusi ir pasidarė tiesiog nuobodu.
„Pradėjau kurti savo pačios raštus, kurių turiu jau 10. Įvairių idėjų semdavausi interneto puslapiuose arba iš audimo raštų. Domina tiek naujoviški, tiek ir tradiciniai ornamentai“, – dėstė moteris.
O kiek laiko reikia numegzti riešinių porą? Pasak Vilmos, vien karoliukų suvėrimas vienai riešinei užtrunka nuo vienos iki trijų valandų.
Esą nuo įtempto žiūrėjimo net akys paskausta, o pačioje pradžioje ir pirštai buvo žaizdoti. Jeigu moteris turi užsakymą, tada stengiasi jį įvykdyti kuo greičiau, per dvi ar tris dienas. Daugiausiai klientų atsiranda rudeniop, prasidėjus šaltajam sezonui, arba prieš Kalėdas, kai visi ieško dovanų.
„Yra tekę gauti vieną įdomesnį užsakymą – pomidorų selekcininkų draugija iš užsienio užsakė savo kolegei riešines su pomidorų raštais. Tada teko stipriai pasukti galvą, kaip tą įgyvendinti. Bet tame visas smagumas, kai vyksta kūrybinis procesas, ieškojimas, derinimas.“
Namuose vietą rado ir audimo staklės
Lankydamasi Platelių dvaro svirne vykstančiuose užsiėmimuose moteris sužinojo, kad čia įrengtame amatų centre yra audimo staklės. Ir iškart panoro jas išbandyti, tad nieko nelaukusi užsirašė į audimo pamokas.
Padedama tautodailininkės Laimutės Puidokienės išaudė savo pirmuosius grindų takus, rankšluosčius, šalikus ir stalo takelius.
Dabar Vilma namuose turi nuosavas audimo stakles, parkeliavusias iš Švedijos. Tačiau audimą vadina savo hobiu, ne verslu. „Kartą mugėje vyrukas paprašė manęs, kad nuausčiau jam pagal užsakymą, bet sužinojęs, kad laukti teks mažiausiai puse metų, mandagiai padėkojo ir nuėjo tolyn“, – juokėsi moteris.
Paklausta, ką dar mėgsta veikti laisvu nuo ūkio darbų laiku, V. Rečkauskienė mostelėjo ranka į spintą, kurioje laukia visa galybė knygų.
„Niekaip neprisiruošiu praverti spintos duris ir išsitraukti kokią knygą. Vis žadu, bet taip ir nerandu tam laiko. Bet žinau, išauš ir jų valanda.“