Saulės ratas: Elnio Devyniaragio šventė

Lietuvių mitologijoje Elnias Devyniaragis buvo laikomas antgamtine būtybe, savo raguose parnešančia Saulę - džiaugsmo, naujo gyvenimo simbolį.

Apeigos su ugnimi

Šis tikėjimas veikiausiai mena dar gentinės medžiotojų bendruomenės gyvenimą akmens amžiuje ir yra susijęs su archetipiniais pasakojimais apie pasaulio sukūrimą.

Elnio Devyniaragio - žiemos solticijos dieną vykdavo apeigos su ugnimi, simbolizuojančia Saulę. Protėviai užkurdavo ritualinius laužus, dainuodavo saulę šlovinančias dainas, kalbėdavo ją prišaukiančius ir globojančius užkeikimus.

Elnias - šventas gyvūnas

Anot Pranės Dundulienės, akmens amžiaus Eurazijos medžiotojų mitologijoje elnias įkūnijo visatą, dangų, mėnulį. Pažymėtina, kad vieną mėnulio ciklą sudaro 9 paros, todėl jis vadinamas devyniaragiu. Visą šį laiką ir buvo švenčiama žiemos saulėgrįža ir patiekalai ant stalo praeityje buvo dedami devyni, o ne dvylika.

Zoomorfinių mėnulio atvaizdų rasta Rytų Prūsijoje, Nikutovės senkapyje ant urnos, datuojamos I-IV a. Žalvarinis, pasidabruotas devynragio elnio atvaizdas, datuojamas III-IV a., rastas sūduvių kunigaikščio kape (Šveicarijos senkapiuose).

Šilutės rajono Rubokų senkapyje ir kitose Lietuvos vietose rasta geriamųjų ragų apkaustų, datuojamų IV-VIII a., ant kurių pavaizduoti vorele bėgantys elniai.

Senųjų rašytinių šaltinių (E. Stela) ir tyrinėtojų (J. Bretkūnas XVI a., M. Pretorijus XVII a.) medžiaga rodo, kad lietuviai elnius laikė dievo tarnais, šventais gyvuliais.

Manoma, kad devynragis elnias galėjo būti daugelio genčių totemas.

Mistinė pramotė - meška

Manoma, kad saulėgrįžos šventės metu taip pat buvęs paprotys persirengti meška.

Sprendžiant iš mitologinės tautosakos, lietuviai kažkada mešką garbino kaip mistinę pramotę, globojančią savo giminę, suteikiančią gerovės, sveikatos ir vaisingumo.

Šventinės persirengimo žvėrimis tradicijos leidžia manyti, kad prieš medžioklę ar po jos ritualiniai šokiai, apsivilkus žvėrių kailiais, prisitvirtinus žvėrių plaukų kuokštus, ašutus, nagus, ragus ar dantis ir vaizduojant grumtynių su žvėrimis scenas, buvo neišvengiama mūsų senosios kultūros dalis. Tai patvirtina ir senieji rašytiniai šaltiniai.

Pavyzdžiui, M. Sarbievijaus „Miškų žaidimuose“ aprašomi senieji šokiai bei žaidimai. Žaisdami septintąjį žaidimą medžiotojai sustoja puslankiu ir prašo Mėnulio, kad padėtų jiems medžioti. Prašymo tekstas („strėlėm suteiki kryptį, šuniui užaštrink uoslę, medžiokliams sąnarius sustiprink“) atitinka ritualinių medžiotojų šokių principus.

G. Isokas (1981 m.) remdamasis senaisiais šaltiniais, mini medžiotojų žaidimus įvairiose Lietuvos vietose, tai: „Tetervino mušimas“, „Vilko šovimas“, „Medžiotojas“, „Meškos šovimas“, „Šeško gaudymas“, „Lokio uodegos traukimas“, „Stirnų medžioklė“, „Antelė“, „Kiškelis“, „Voverė“.

Medžiotojai turėjo ir savų dainų, pasakų, pasakojimų, patarlių, mįslių, netgi anekdotų, kurių dalis užfiksuota rašytiniuose šaltiniuose.

Saugojo gyvūnų kaulai

Tautosakos įvaizdžius gražiai iliustruoja archeologiniai radiniai, kuriuose galima pamatyti ir dievybių, turinčių zoomorfinį įvaizdį.

Svarbiausi šio pobūdžio radiniai yra apeiginės lazdos su briedžių galvomis, rastos Šventosios gyvenvietėje (medinės), Juodkrantės lobyje (gintarinės briedžio ir elnio galvutės). Tas lazdas naudojo kriviai, todėl manoma, kad briedis buvęs vyriausias tarp žvėrių.

Nemuno kultūros srityje rasta ir titnaginių žvėrių figūrėlių, dažniausia meškos ir šerno, kurie buvo laikomi žvėrių valdovais, o vėliau tapo totemais.

Manyta, kad žvėrių bendruomenė, kaip ir žmonių, turi savo vyriausiąjį - visų žvėrių žvėrį.

Žvėrių viešpats dažniausiai buvo įsivaizduojamas kaip žmogus - kartais moteriška, kartais vyriška, o dažniausia belytė būtybė. Jiems būdavo statomi stabai (dažniausiai mediniai), kurie, suprantama, negalėjo išlikti.

Blogio nukreipimo ir gyvybės jėgų žadinimo paskirtį turėjo ir įvairūs stulpai bei stogastulpiai su žvėrių ar paukščių kaukolėmis viršūnėje.

Anksčiau, matyt, netgi nebuvo gaminami specialūs stulpai, o nukautų žvėrių galvos, kaukolės ar kitos kūno dalys galėjo būti rišamos prie karčių ir iškeliamos aukštyn. Labai senus laikus (akmens amžių) siekia ir sumedžiotų žvėrių ragų ir ilčių tvirtinimas prie būsto sienų, laikymas ant pakylos garbingose vietose, tikint jų magišku poveikiu.

Be tokių kolektyvinių blogybių ir nelaimių nukreipimo bei gyvybinių jėgų skatinimo priemonių, buvo naudojami ir asmeniniai amuletai, padaryti iš briedžio, elnio, šerno, tauro, stumbro dantų, rečiau kitų kaulų ir nešiojami ant kaklo.

Valgė šernieną

Manoma, kad seniausias saulėgrįžos šventės valgis buvo šerniena, kurią gerokai vėliau pakeitė kiauliena.

Bene ilgiausiai negesdama laukti švenčių galėjo ir kiškiena.

Kalėdų giesmė „Atbėga Elnias Devyniaragis“

Atbėgo elnis, devyniaragis, Oi kalėda, devyniaragis. Vai ir atbėgo, vandenin žiūri, Vandenin žiūri, ragelius skaito. Ant mano galvelės devyni rageliai, Devyni rageliai, dešimta šakelė. Ant tos šakelės kalveliai kala, Kalveliai kala, sliesorėliai lieja. Oi jūs, kalveliai, mano broleliai, Jūs man nuliekit aukselio kupką, Aš palaistysiu žalią rūtelę.