Sandra Daukšaitė-Petrulėnė: mano vyrui reikia, kad namuose nebūtų jo mūzos, kad jis tapytų

Stasio ŽUMBIO nuotr.

– Esate viena iš nedaugelio aktorių, kuri nestudijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Papasakokite, kaip prasidėjo jūsų vaidybinis kelias.

– Aš tapau aktore be mokslo. Turėjau daug labai gražių mokytojų aktorių, kurie man padėjo, bet pasakė, jog pirmiausia turiu įgyti rimtą profesiją. Baigiau VDU anglų kalbą, vėliau MRU Europos Sąjungos politiką. Tačiau visą laiką šalia buvo noras vaidinti. Jaučiau vidinį nerimą, kad ne taip noriu gyventi, kad noriu ko kito.

Mokykloje sutikau aktorių Petrą Venclovą ir papasakojau apie savo svajonę studijuoti aktorinį.

Tai būtent jis ir buvo tas žmogus, kuris patarė pirmiausia įgyti kitą specialybę. Kai įstojau į Kauną, jis ten atidarė viešąją įstaigą „Teatro projektai“ ir pakvietė mane dirbti kartu.

Mes pradėjome kartu vesti renginius, važinėti po įvairius miestus ir taip artėjau link savo tikslo – didžiosios scenos.

Viena mano bičiulė dirbo prodiuserinėje kompanijoje „Videometra“ scenariste ir pasiūlė pabandyti suvaidinti seriale „Nekviesta meilė“.

Nusifilmavau ir supratau, kad nieko nemoku, kad man labai baisu ir kad ta aktorystė tik mano užgaida ir svajonė, kuri niekada nebus įgyvendinta.

Bet, matyt, nebuvo taip blogai, kaip aš įsivaizdavau, nes po to gavau kitą vaidmenį serialų „Nemylimi“, „Pasmerkti“, „Svetimi“ trilogijoje. Vėliau prasidėjo TV laidos, vaidinti pakvietė „Domino“ teatras.

Viskas įsisuko taip, kad dabar vaidinu ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

Man labai patinka dalytis šia istorija, ypač su jaunais žmonėmis, kurie dar tik ieško savo kelio, nes visos svajonės, net pačios slapčiausios, pildosi, tik reikia daug dirbti ir turėti drąsos.

– Daug dirbate, ne kartą esate sakiusi, kad šeimai lieka labai mažai laiko. Ar bandote ieškoti pusiausvyros tarp darbo ir poilsio, laiko šeimai?

– Iš tikrųjų būna labai užimtų momentų, kada tu dirbi, dirbi, dirbi, bet aktorystė – tokia profesija, kad būna momentų, ir kai nedirbi. Visą laiką atsiranda balansas tarp darbo, poilsio ir šeimos.

Žinoma, laiko dukrai niekada nebus per daug, bet jeigu jis nekokybiškas ir jei tu būni namuose tik tam, kad būtum, ir nematai vienas kito, tai kas iš to? Tai galbūt geriau skirkime mažiau laiko, bet kokybiško.

Mes su dukra labai mėgstame išeiti į kavinę ir paplepėti arba nueiti į kiną ir vėliau jį aptarti.

Manau, šie dalykai daug svarbesni nei tiesiog buvimas namuose. O ji mato pavyzdį, kad reikia dirbti, reikia norėti, reikia skaityti, domėtis.

Savo darbais turime rodyti vaikams pavyzdį.

– Jūsų vyras nėra iš meno pasaulio?

– Jis dirba kompanijoje darbų vadovu, bet mokėsi dailės pedagogikos, tai mūsų namai yra pilni jo paveikslų. Iš tiesų jis labai gražiai tapo. Mes pasijuokiame, kad jam reikia, jog jo mūzos nebūtų namuose, kad jis tapytų.

– Kaip jis reaguodavo į tai, jog daug savęs atiduodate vaidybai?

– Mes kartu esame nuo dešimtos klasės. Sėdėjome viename suole ir jis spręsdavo mano matematikos kontrolinius.

Dabar yra dvidešimt šešeri metai, kai esame kartu. Jis žinojo, kad vaidyba yra mano didžiulė svajonė, ir labai džiaugiasi kiekvienu mano darbu, kurį aš gaunu. Sulaukiu tikrai didelio palaikymo iš jo. Išvažiavusi aš žinau, kad visą laiką namai bus sutvarkyti, kad dukra bus prižiūrėta.

O kai žinau, kad mano šeimai nėra blogai, tada ir man labai gerai.

Aktorė Sandra Daukšaitė-Petrulėnė. Facebook

– Ar pastebite, kad dukra turi meninių savybių?

– Ji labai nori būti aktore. Nežinau, dar niekaip nereaguoju, kol kas tegul džiaugiasi savo svajonėmis, jai dar tik dvylika metų. Didžiuojuosi ja, nes ji labai gražiai garsina filmus. Juokiamės, kad abi esame konkurentės.

Smagu, kad jai tai sekasi, tinka ir patinka, turi darbo, užsidirba savo pinigų.

– Kas Jums yra pagrindinis kriterijus sutinkant vaidinti filme ar seriale?

– Žinoma, vaidmuo ir tai, kiek jis man įdomus, kiek galiu jam duoti.

Kuo jis įvairesnis, tuo daugiau žinau, kad kurdama jį aš praturtėsiu, nes tada tu turi įdėti daugiau pastangų, ieškoti informacijos apie personažą, mokytis naujų dalykų.

Pavyzdžiui, filmui „Vyras už pinigus“ reikėjo mokytis boksuotis, reikėjo dainuoti, groti, tai visa tai labai praturtina ir praplečia tavo galimybių ribas. Kuo jis sudėtingesnis, tuo daugiau savyje atrandi dalykų, kokių šiaip gyvenime neatrastum.

– Dažnai moterys aktorės sako, jog yra labai svarbu išvaizda, ypač televizijoje. Ar puoselėjate savo išvaizdą dėl profesijos?

– Aš manau, kad kiekvienas žmogus turėtų prisižiūrėti ir rūpintis savo išvaizda, vidumi ir sveikata. Jeigu tu darai tai, kas tavo širdžiai ir tau pačiai gera, ta gera energija ir džiaugsmas spinduliuoja per visur.

Žinoma, einu į įvairiausias procedūras, masažus. Reikia galvoti, ką valgai ir kodėl tai valgai.

O dėl grožio... Grožis labai subjektyvus dalykas, kas vienam gražu, nebūtinai bus gražu ir kitam. Manau, kad labai svarbu būti įdomiai, išskirtinei, ypač ekrane.

Aš nežinau, ar aš esu įdomi, kartais pagalvoju, kiek žmonių mane žino.

Dirbdama sutinku daug įvairių žmonių, kurie yra talentingesni, daugiau pasiekę, daugiau matę, tada suprantu, kiek dar daug nepadarytų dalykų, kiek dar daug nepasiekta. Suprantu, kad nesu dar toks didelis žmogus, kad kažkas apie mane kalbėtų.

Visą laiką kartoju, kad tegul mano darbai kalba apie mane, tegul žmonės vertina mano darbus.

– Kas buvo ypatingas žmogus Jūsų profesiniame gyvenime, iš kurio daug išmokote ir laikote pavyzdžiu?

– Man labai pasisekė, nes aš sutikau labai daug žmonių, kurie mane palaikė ir įkvėpė.

Praplėtė mano, kaip aktorės, galimybes. Vienas jų buvo mano partneris iš filmo „Santa“ aktorius Tommi Korpela, taip pat aktorius Homayounas Ershadi'is, su kuriuo kartu filmavomės Armėnijoje, tai tikrai tie žmonės, kurie man įstrigo visam gyvinimui su savo pamokymais, išmintimi ir patirtimi.

Tai buvo labai gražios pamokos.

Aktorė Sandra Daukšaitė-Petrulėnė. Facebook

– O kaip gyventi, kai turi „įeiti“ į vieną ar kitą tau asmeniškai gal visiškai svetimą vaidmenį?

– Aš manau, kad kiekvienas iš mūsų turi kažkokią kiekvieno tipažo dalelę.

Kiekvieną kartą bandai atrasti pateisinimą, kodėl ta moteris vienaip ar kitaip elgiasi. Aš turiu tai suprasti ir, kai suprantu, tada man paaiškėja daug dalykų.

Žinoma, reikia daryti daug namų darbų, ne tik repetuoti.

Kai Armėnijoje filmavome filmą, mano vaidmuo buvo ganėtinai sudėtingas. Kad jį sukurčiau, ėjau į psichiatrijos ligoninę, kalbėjau su gydytojais ir pacientais, kad bent teorinėmis žiniomis priartėčiau prie kuriamo personažo.

– Kaip prisijaukinote kameras? Ar vis dar jaučiate jaudulį?

– Man tai yra labai malonus procesas. Kai tik įsijungia kameros, dingsta jaudulys. Kamera turi stebuklingą galią. Kai režisierius pasako „pradedam“, galvoju, kad nieko negali būti nuostabiau.

Žinoma, reikia daug pastangų, nes vaidyba nėra tik raudoni kilimai, bet tai nuostabiausias darbas, kokį galėčiau dirbti.

– Žvelgdama į savo vaidybinę patirtį, kokius momentus įvardytumėte kaip labiausiai paveikusius, kurie Jus pavertė tokia aktore, kokia esate dabar.

– Kad ir kaip banaliai skambėtų, visi vaidmenys labai daug duoda.

Filmavimo aikštelė – geriausias komandinio darbo pavyzdys, kur vienas tu nieko nepadarysi, ir kartais net ne tavo paties, o tavo kolegos vaidyba tave įkvepia.

Seriale „Laisvės kaina. Partizanai“ kurdama agentės vaidmenį labai daug sužinojau, daug skaičiau, nes prisiliesti prie tikros istorijos, kuri yra atsitikusi tavo seneliams, be galo įdomu.

O kartu ir labai juokinga buvo, nes man reikėjo šaudyti. Iš pradžių buvau nepripratusi prie garso, tai pati pradėdavau cypti garsiau nei tas šautuvo garsas, arba kai nežinojau, kurią akį reikia primerkti nusitaikant, tai operatoriai daug juokdavosi iš manęs.

– Kas Jums gyvenime teikia didžiausią malonumą?

– Darbas, šeima, draugai. Mano aplinkoje yra labai daug šiltų žmonių, kurių dėka esu labai laiminga. Kai sulauki nuoširdaus palaikymo, kai namuose yra daug žmonių, manau, čia ir yra didžiausias gyvenimo stebuklas. Man žmonės – įkvėpimo šaltinis, iš jų aš mokausi.

– Ko Jus išmokė vaidyba?

– Suprasti, kad labai daug ko nežinau. Kantrybės, nes reikia išmokti laukti keletą valandų, nerodyti savo emocijų, nuovargio, nes visi lygiai taip pat dirba.

Kontroliuoti save, suprasti kitus žmones, juos išgirsti ir visu tuo džiaugtis.

Irmanto Sidarevičiaus nuotr.