Reanimacijoje atsidūrusi Elena Puidokaitė-Bruzgulienė sutiko ypatingą žmogų: sužadino viltį pasveikti

Elena iš komos pabudo po dešimties dienų ir reanimacijos skyriuje sutiko savo gerą bičiulį, TV laidų vedėją Martyną Starkų, kuris per pandemiją radęs daugiau laisvo laiko ėmėsi savanoriauti Lietuvos šaulių sąjungoje.

Ji neslepia, kad šis susitikimas, kai ji tuomet negalėjo prie savęs priglausti jokio artimo žmogaus, jai buvo labai svarbus ir teikė vilties pasveikti.

„Man tas jo buvimas, vien tik dėl to, kad aš jį pamačiau, buvo tokia kažkokia didelė, didelė viltis... Ir man Martynas buvo kaip tarpininkas tarp tos reanimacijos ir žmonių, kurie yra visi pasilikę už tų ligoninės durų, – M. Starkui dėkojo dvynukių Liucijos ir Elžbietos susilaukusi buvusi atlikėja, – Ir aš norėjau jam tada pažadėti ir man taip atrodo, kad tą ir padariau, jog kai kitą kartą čia ateis, kai bus jo pamaina, manęs ten jau nebebus.“

E.Puidokaitė-Bruzgulienė neslepia, kad reanimacijoje buvo visiškai praradusi laiko pojūtį ir net nenutuokė, kad išsiskyrimas su savo naujagimėmis dukrytėmis truko ilgiau nei savaitę.

„Kuomet atsigavau iš tiesų ir kai pradėjo gerėti būklė, kai supratau, kad galiu bendrauti su gydytojais, užmegzti pokalbį, orientuotis aplinkoje ir situacijoje, mano pirmi žodžiai buvo, kad noriu pamatyti savo vaikus gimusius, nes aš maniau, kad jie gimė prieš dieną ar prieš dvi.

Kai man pasakė, kad jie gimė ne prieš dieną ir ne prieš dvi, o prieš visas dešimt, tada aš supratau, kad buvo laiko tarpas, kai aš nieko neprisimenu.

Turbūt ir ačiū Dievui, nes tai būtų buvę labai sunku pakelti“, – atviravo žinoma moteris.

Martynas atskleidė, kad išvydęs reanimacijoje pažįstamą veidą, skubėjo parašyti padrąsinančią žinutę Elenos vyrui.

Visgi šiandien atsukęs laiką atgal jis prisipažino, kad galbūt viską būtų daręs kiek kitaip.

„Kada tu ten dirbi, kartais net tas jautrumas dingsta, nes ten turi tiek daug reikalų ir, kai po to Elena papasakojo apie tai, ką ji jautė mane pamačiusi, man atrodė, kad galėjau ilgiau su ja pasėdėti, paimti ją už rankos, kokį anekdotą papasakoti, ją palinksminti, bet aš to nepadariau...

Aš paprasčiausiai nepagalvojau tada, kaip svarbu žmogui tas buvimas, kuris tuo metu nieko neturi aplinkui ir ką tik sugrįžo iš Anapus, kur beveik jau viena koja reikalus tvarkė ir staiga grįžo čia...“ –  apie pamokančią patirtį kalbėjo M. Starkus.