„Rammstein“ koncerte pasijuto kaip sovietmečiu: belikęs vienintelis pasirinkimas vertė raudonuoti iš gėdos

Į renginio vietą atvykom prieš 18 valandą ir likom maloniai nustebę, kaip greit ir sklandžiai tokia masė žmonių buvo įleista, patikrinti pasai ir bilietai.

Iki koncerto pradžios dar buvo nemažai gražaus laiko, todėl iš karto atsistojome į eilę prie grupės suvenyrų, kuri iki prekybos palapinės buvo nusidriekusi beveik nuo scenos prieigų.

Vis tiek reikėjo kažkaip prastumti laiką iki koncerto.

Bet kuo toliau, tuo labiau ėmė jausmas, kad akimirkai sugrįžau į sovietmetį, deficito laikus, kai eilės nuo univermago, kur „kažką duoda“, nusivyniodavo iki gretimo namo.

Aplankė prisiminimas, kaip pats jaunystėje stovėjau prie fotoaparatų „Smena“, ir jie pasibaigė prieš pat mano nosį.

Buvo baisiai apmaudu. Na, bet juk ne tie laikai, o ir marškinėliai – ne toks baisus deficitas, visąlaik galima užsisakyti iš grupės puslapio.

Visgi klydau. Per tvorelę nusižiūrėjusi patinkančius marškinėlius, po daugiau nei valandos stovėjimo viltingai priartėjus mūsų eilei, dukra nukabino nosį, kad tų marškinėlių jau nebeliko.

Nieko tokio, išsirinks kitus, pasirinkimas nemažas. „Tik jau ne tuos!“ – žmona kikendama rodo į pakabintus rožinius su užrašu „Pussy“.

Visi smagiai pasijuokiam.

Šiaip ar taip, jau tapo tradicija dukrai po koncerto eiti į mokyklą pasipuošus to koncerto marškinėliais.

Kaip eiti į mokyklą su „Pussy“?

Atstovėję dvi valandas, pagaliau atsiduriame prie tvorelės. Scenoje pradeda koncertuoti apšildanti atlikėja, bet negi bėgsi tiek atvargęs?

Akys viltingai dairosi po jau visai priartėjusią prekybos palapinę, kurios prekystaliai – kaip sovietmečiu, su belikusiomis bemaž niekieno nebedominančiomis prekėmis. Žieminiai šalikai, kepuraitės.

Marškinėlių belikę tik „Pussy“, dar pora kitų rūšių.

„Links!“ – rodo žalius dukra, kitu leidimu jau pateksime į palapinę. – Norėsiu šitų, man labai patinka ta daina!“

Deja, paskutinę akimirką nebelieka ir „Links“. Ką gi, mes jau palapinėje. Tušti prekystaliai, tuščios kabyklos. „Kas dar liko? – su nevilties kupinu balsu klausiame pardavėjos. – Ką, tiktai „Pussy“? O ten kokie? Mažas dydis...“

„Tėvai, ką tu supranti! „Pussy“ – labai gera daina!“ – pareiškia dukra, dėdamasi prie savęs marškinėlius su rožiniu nepadoriu žodžiu.

„Bet kaip tu tokius nešiosi, kaip į mokyklą eisi?“ – pasibaisėjusi klausia žmona.

„Taigi čia tokia daina!“ – pasipučia atžala. Tai reiškia komandą – „tėvai, pirk!“ Kas belieka.

Atžala, apsirengusi „Pussy“, džiugiai nusiteikusi įsimaišo tarp žmonių laukti „Rammstein“.

Žiūriu į jos nugarą, ant kurios rožine spalva parašyta „Little bitch“, ir galvoju, gal visgi rytoj mokykloje ji nenusivilks švarko...

Nors koks skirtumas, tai daina, o iš dainos žodžių neišmesi, sako liaudies išmintis.

Kiek teko vėliau matyti, visi iki vieno buvo išpirkti ne tik „Pussy“ marškinėliai, bet net ir žieminiai šalikai.

Dvi ar daugiau valandų eilėje dar po mūsų atstovėję žmonės nenorėjo likti tuščiomis.

Į eilę prie maisto ir gėrimų stotis po tokios patirties jau nebesiryžome.

Bendradarbis guodėsi, kad nusipirkti alaus laukė 45 minutes. Visgi trumpesnė eilė, nei prie „Pussy“.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos