Rolandas Skaisgirys: mano buvusi žmona man turėtų tik padėkoti, kad aš auginau ir auginu mūsų sūnų

Rolandas Skaisgirys. Asmeninis archyvas

– Kaip pasikeitė suvokimas apie tėvystę, kai pats tapote tėčiu?

– Kol neturi savo vaiko, apskritai nesuvoki, kas yra ta tėvystė. Iš anksto aš ir nesistengiau to suvokti, apie tai tiesiog negalvojau. Tačiau, kai gimė Atas, viskas nutiko

natūraliai, nuo pirmojo užpakalio valymo viskas tapo aišku, paprasta ir priimtina.

Net dabar, kai jam jau devyneri, man patinka juo rūpintis. Vis dar kaip kokį kiaušinį aš jį maitinu, nes man pačiam tai faina. Manau, kad tai tam tikras tėvo egoizmas, nes ir man reikia sūnaus dėmesio. Nežinau, tai gerai ar blogai, bet man tai patinka.

Atas yra labai ramus vaikas, jis niekada nezyzia, nesvarbu, ar skrendame dešimt valandų į Balį, ar dvylika valandų važiuojame automobiliu slidinėti. Tai man patinka ir man labai komfortiška su juo būti.

– Ar jūs esate tėtis, kuris labiau lepina, nei griežtai auklėja savo sūnų?

– Būna visaip, kartais lepinu, kartais pakeliu balsą... Bet reikia pripažinti, kad kartais būna taip, jog pats nelabai gali ar nori užsiimti su vaiku, ir elektroniniai prietaisai tėvams tampa savotišku išsigelbėjimu.

Būtent dėl to stengiuosi sugalvoti tokių užsiėmimų, kad būtų įdomu ne tik jam, bet ir man.

Pavyzdžiui, mes kambaryje žaidžiame tinklinį, šachmatais. Tradiciniai vaikiški žaidimai mane erzina, todėl visus juos bandau „pritempti“ prie suaugusiųjų, kad galėčiau skirti savo dėmesį jam per užsiėmimus, kurie patiktų abiem.

Beje, jau seniai pastebėjau, kad jei man neįdomu, tai sūnus labai greitai išsitraukia telefoną...

– Jūs su Ato mama išsiskyrę. Kaip pasiskirstote, kiek laiko praleisite su sūnumi?

– Pastaruoju metu savaitę laiko būna mama ir savaitę aš. Anksčiau viskas buvo kitaip. Žinote, aš vaiką auginau ne instagrame, o realybėje, nors, prisipažinsiu, pasidalydavau nuotraukomis, kad pasigirčiau, pasididžiuočiau, bet tai nebuvo noras viešai visiems rodyti, kad dabar aš esu su juo. Visos dienos ir visos naktys buvo ir yra mūsų. Atas pats skaičiuoja, kada pas kurį bus, ir nematau čia problemų.

Rolandas Skaisgirys. Asmeninis archyvas

– Kaip manote, ar vaiko priežiūra po skyrybų turėtų abu tėvai prisiimti vienodai?

– Situacija, kai šeima išyra, yra labai sudėtinga. Žinoma, būna visokių priežasčių, dėl ko ta šeima išsiskiria, bet mano situacijoje buvusi žmona turėtų tik padėkoti, kad aš auginau ir auginu mūsų sūnų ir kad ji turi daug laisvo laiko ir daug galimybių.

– O kaip reikia kalbėtis su vaiku, kai tėvai išsiskiria?

– Nežinau, kaip reikia, bet žinau, kaip dariau aš. Viską sakiau, kaip yra, absoliučiai nieko neslėpdamas. Tai, ką aš patyriau, ką mačiau, viską jam ramiai papasakojau. Nieko neslėpiau, nei kas vyksta, nei kuo viskas baigsis.

– Ar manotr, kad skyrybos vaikui palieka psichologinę traumą?

– Pažiūrėsime ateityje. Skyrybų metu Atas buvo truputį pasikeitęs, bet tai buvo trumpalaikis gyvenimo epizodas, pora mėnesių, o vėliau viskas vėl grįžo į vėžes. Vaiką formuoja ne tik praeitis, bet ir dabartis, ir dar formuos ateitis.

– Kaip leidžiate laisvalaikį su sūnumi?

– Mudu tikrai daug keliaujame, neseniai suskaičiavome, kad kartu esame aplankę šešiolika šalių. Žinoma, keliauji ten, kur jam būtų įdomu ir naudinga, kur galėtų pamatyti gyvūnų, ar į dykumą su sakalų medžiokle. Aš jį pažindinu absoliučiai su viskuo, mes kalbame apie V. Putiną, D. Trumpą, ekonomines ir politines situacijas. Be abejo, labai giliai nekapstome šių temų, tik tiek, kiek gali suvokti vaikas. Netgi kalbame, kas yra prodiusavimas, režisūra, aktorystė, naujausios kino tendencijos, montažas.

– Kokiais pagrindiniais auklėjimo principais vadovaujatės?

– Tikrai nesu vaikų auklėjimo teorijų ir principų žinovas. Specialiai neskaičiau apie tai knygų ir niekada neklausiau patarimų, viską darau taip, kaip man atrodo geriausia. Labai norėčiau, kad mano vaikas būtų išmintingas, kaip suvokiu išmintį, taip ir auklėju.

– Ko tėvystė jus išmokė? Galbūt kažkokių savybių savyje atradote?

– Tikrai nepastebėjau jokių naujų savo savybių. Gal tik tai, kad meilė moteriai ir meilė vaikui absoliučiai skiriasi.

– Dauguma tėvų per savo vaikus bando išpildyti vaikystės svajones. Ar tai, kad sūnus žaistų krepšinį, buvo jūsų noras?

– Jis žaidžia ne tik krepšinį, bet ir futbolą. Atsimenu, kai jam buvo ketveri ir jo mama sakydavo, kad pasiimčiau kamuolį ir eičiau žaisti kartu, tačiau tuomet Atui nerūpėjo tas kamuolys. Bet atėjo laikas, kai kamuolys jam pasidarė įdomus. Jis turi savo dievukus, lygiai taip pat, kaip aš kažkada turėjau, seka juos nuo A iki Z ir jam tai patinka.

– Žinoma pavardė vieniems našta, kitiems – galimybė. Kaip manote, kaip bus jūsų sūnui?

– Negaliu numatyti ateities, bet žinoma pavardė ne tik vaikams, o ir suaugusiems kartais padeda, bet neretai ir pakenkia.

Kartais susiduri su neigiamu požiūriu, kartais tave atstumia, nes būna susidarę išankstinę nuomonę. Tam ir reikalinga išmintis, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, ir jeigu aš jos neturiu tiek daug, kiek norėčiau, noriu, kad bent sūnus jos turėtų pakankamai.

– Ar laikote save geru tėčiu?

– Negi aš pats galiu kalbėti apie save blogai? Man labai patogu tai, kad sūnų aš auginu su suaugusiais. Jis be jokių problemų gali pabūti su mano draugais krepšininkais, filmavimo aikštelėje, taip pat turiu brolį su žmona, kurie jį myli kaip savo sūnų. Galiu paprašyti kolegų nuvežti ar paimti jį iš mokyklos.

Iš tiesų Atas daug laiko praleidžia mano darbe, ten jis „rašo“ scenarijus, „skaičiuoja“ sąmatas, krepšinio aikštelėje gali „būti“ treneriu ar gydytoju. Taip aš skatinu jį tobulėti, įtraukiu į savo aplinką ir taip skiriu dėmesio jam ir man nenuobodu su juo.

Neturime griežtos dienotvarkės, kada jis turi eiti miegoti.

Jei vyksta futbolo varžybos, mes pažiūrėsime jas iki galo ir tada einame miegoti, ir kas žaviausia, kad jis niekados neprabunda blogai nusiteikęs ir kiekvieną rytą su šypsena kaip raketa šauna į mokyklą. Kita jo puiki savybė – jis niekada niekur negali vėluoti.

Aš pats nekenčiu žmonių, kurie vėluoja, ir turbūt tai paveldėjo iš manęs, nes jis, nesvarbu, į mokyklą ar treniruotę, turi atvažiuoti anksčiau, nes jei mato, kad gali vėluoti, tai pradeda nerimauti.

– Kokias dar matote savo savybes, kurias perėmė Atas?

– Jis yra labai jautrus, paauglystėje ir vaikystėje buvau lygiai toks pats. Nesvarbu: pralaimėdavau varžybose, susimušdavau su kiemo draugu – visada apsipildavau ašaromis.

Jautrumą iš savęs išgyvenau paslėpdamas jį, nes jis negali dingti, privalai užsidėti kaukę, tokių emocijų geriau nerodyti žmonėms. Atas yra labai užsispyręs, kovotojas, nenusileidžia, tai irgi man imponuoja, nes aš elgdavausi lygiai taip pat. Visos tos savybės yra tokios vyriškos.

Kitas dalykas yra skaitymas, mama, matyt, jį moko vienaip skaityti, o aš bandau pritempti prie kitokių dalykų, vyriškesnių, tai knygos apie indėnus ar „Grafas Montekristas“, „Trys muškietininkai“.

– Ko norėtumėte palinkėti savo sūnui?

– Išminties, nes jeigu jos turės, tai ji pravers santykiams su žmonėmis, su pirmomis, antromis ir vėlesnėmis meilėmis. Užsispyrimo ir žingeidumo. O ar taps virėju, mokslininku ar krepšininku – ne taip svarbu.

Rolandas Skaisgirys. Asmeninis archyvas