Provincijoje pamačius ilgametę bedarbę net žandikaulis atvipo, bet dar labiau nustebino naujas jos pajamų šaltinis

Tikrai labai geras jausmas grįžti į savo kaimą, į savo gimtąją vietą, kur viskas sava, pažįstama.

Tiesa, laikas pamažu keičia miestelį ir jo žmones.

Apsilupusias medines verandas keičia plastikiniai langai…

Žmonės taip pat keičiasi.

Kažkas pasensta, iškeliauja, kažkas gimsta, užauga. Kartais dėl to būna liūdna, kartais dėl ko nors labai smarkiai apsidžiaugi. O kartais net ir nežinai, kaip čia reaguoti.

Taip man nutiko miestelio turguje sutikus apsipirkinėjančią savo buvusią kaimynę. Buvo mano mamos metų, todėl nuo mažens draugaudavome šeimomis, aš žaisdavau su jos vaikais.

Vyrui palikus, ji vertėsi sunkiai.

Daug metų buvo bedarbė ir gyveno skurde.

Todėl kai ją pamačiau dabar, man net žandikaulis atvipo.

Plaukai priauginti, nagai ir blakstienos irgi. Gal netgi įtartum, kad grožio meistrai prisilietė ne tik prie veido, bet ir prie krūtinės.

Kaimynė buvo pastebimai atjaunėjusi ir išgražėjusi.

Oho, čia tai bent! Kokie pasikeitimai! Suskubau apipilti komplimentais ir klausti, kaip ji gyvena dabar.

Tačiau mano nuoširdžioji kaimynė daug bendrauti nebuvo nusiteikusi. Tepasakė, kad labai skuba.

Aš dar bandžiau klausti kažką, o ji tik numojo ranka, kad ryt išskrenda į Turkiją atostogauti, todėl turi ruoštis.

Na, štai, pagaliau žmogus pradėjo džiaugtis gyvenimu! Kai užėjo kalba apie bedarbystę miestelyje, paklausiau kitų kaimynių, kokį taip gerai apmokamą darbą susirado išgražėjusi mūsų pažįstama?

Gal ir joms pavyktų tokį susirasti?

Kaimynės tik susižvalgė...

„Tai gal vaikai užsienyje aprūpina mamą?“ – klausiu.

Kaimynės nenorėjo liežuvauti.

Tik užsiminė, jog kaimynės darbas ir kelias iš skurdo – ne visoms mūsų moterims priimtinas.

Kaimynės darbas dabar – palaikyti draugiją turtingiems vyrams, kurie rūpinasi jos išvaizda bei gerbūviu.

Netgi namus suremontavo vienas, kad jaukiau būtų jam ten lankytis.

O tu šventas naivume! Visai apie tai nepagalvojau apie moteris, kurios nuo skurdo bėga į pasiturinčių vyrų glėbį...

Tik tada ne džiaugsmas, o liūdesys apėmė dėl kaimynės. Ir visų moterų, kurios dėl sunkaus gyvenimo priverstos pardavinėti save.

Nieko nenoriu įžeisti ar pažeminti. Gal atvirkščiai, norėtųsi padėti. Bet kaip?

Ką galima būtų padaryti? Paprašyti vaikų, kad išlaikytų mamą? Surasti darbą pas kokį ūkininką ar kokiame prekybos centre?

O gal visai to daryti nereikia ir tokios moterys yra laimingos? Apsuptos turtingų vyrų, prabangos, galinčios mėgautis geru gyvenimu, manikiūru, egzotiškomis atostogomis? 

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos

Esu vyras, kuris nenori mokėti už moterį: keli patarimai, kad ji tai darytų už jus

Ką lemia moters statusas?

Ar santuoka bus tvirta, jeigu vyras turtingesnis už žmoną?..

Tada ir dabar: moterys, keičiančios pasaulį