Populiari užeiga Žemaitijoje papiktino lankytoją: „Klientai neturėtų savęs kankinti tokiomis mįslėmis“
(8)Prieš pradėdamas šią apžvalgą noriu užsiminti apie tai, kad karantino metu, turėdamas daugiau laisvo laiko, perskaičiau visas savo restoranų ir kavinių apžvalgas, kurių yra jau per 200. Ir priėjau prie išvados, kad daugelis kavinių gavo vienu ar dviem balais daugiau nei yra vertos.
Toks pagerintas vertinimas greičiausiai susijęs su tuo, kad išsakant riebesnę kritiką nesinorėjo dar labiau sumenkinti žmonių, kurie bando plėtoti maitinimo sektoriaus verslą.
Bėgo metai, ir su jais aš užsiauginau kietesnį kiautą, atsparumą heiteriams. Tad šia įžanga noriu pasakyti tik tiek, kad nuo šių metų mano apžvalgos bus dar griežtesnės, be vyniojimo į vatą ir bandymų pateisinti restorane gautą prisvilusį ar taukuose plaukusį kepsnį. Vertinimas bus be jokio gailesčio, o pagal nuopelnus.
Tas pats liečia ir tuos, kuriuos įvertinau 5/5. Nenustebkit, jei puikiai įvertintos maitinimo įstaigos sulauks dar vieno mano vizito. Tiesiog prisiminęs senas apžvalgas pradėjau abejoti dėl vertinimo.
Tad paskaitę apie ateitį dabar pereikime prie naujos apžvalgos.
Gerbiamieji žemaičiai, viskas, kas bus pasakyta šioje apžvalgoje, yra tik mano ir Katinienės nuomonė. Ir nebūtinai ji turi sutapti su jūsų.
Plungėje įsikūrusi užeiga „Ranča“, manau, žinoma ne tik vietiniams. Aš ir pats esu čia lankęsis prieš dešimt, gal ir daugiau metų. O šis mano apsilankymas – savotiško pageidavimų koncerto dalis: jūs rašote ir rekomenduojate, o aš važiuodamas pro šalį kartais patikrinu gautas nuorodas.
Sakoma, kad pirmą įspūdį apie žmogų susidarome per kelias sekundes, ir jis užsifiksuoja pasamonėje. Tai turi įtakos tolimesniame bendravime su juo. Panašiai ir su restoranais.
Tad kokį pirmą įspūdį gali susidaryti žmogus, atsisėdęs užeigos terasoje, kuri visa prasmirdusi nuo dumblu alsuojančios pelkės? Gal tą pelkę kasdami ir per ją lieptelius tiesdami žmonės tikėjosi, jog ji taps vandens lelijomis apaugusiu tvenkiniu? Bet šiandien tai tik sekli kūdra, kurioje pūvantis dumblas skleidžia kvapą, primenantį laukuose traktoriaus barstomas karvučių per žiemą paruoštas „trąšas“.
Aš net bijau įsivaizduoti, kokiu aromatu terasos svečius apdovanoja ši pelkė vasarą...
Na, bet mes čia ne pelkės nusausinti atvažiavome, o užsukome paskanauti išgirtos virtuvės patiekalų.
Nors užsukęs į restoraną ir anksčiau plaudavau rankas, dabar jau metai, kai eidamas jų plauti, prisimenu ir Aurelijų Verygą, kuris ir kitus to išmokė. Tad tas rankų plovimas leido man susipažinti su užeigos vidaus interjeru.
Trumpai tariant – gražu. Taip ir matau kažkur kampe įsispraudusius muzikantus, visu balsu giedančius Andriaus Rimiškio dainą „Aš jūros nemačiau dar niekad“, ir pilnutėlę salę šokančių užeigos svečių, sugužėjusių čia atšvęsti kažkieno jubiliejaus ar tiesiog naujo traktoriaus įsigijimo.
Apie meniu. Kai užeigos meniu šalia cepelinų, bulvinių blynų pamatau picas, pradedu galvoti, kad mados vaikymasis neaplenkė ir šios vietos. Bet užeigoje darant bandomąjį užsakymą į jį įtraukti ir picas būtų tolygu revolveryje, išėmus vieną šovinį ir pasukus būgną, o vėliau spustelėjus gaiduką, tikėtis, kad vamzdyje, pridėtame prie smilkinio, nepasigirs šūvio garsas.
Tad mūsų užsakymas, sakykime, toks tradicinis užeigai: pora sriubų, bulviniai patiekalai ir užeigos firminis kepsnys, kurį man rekomendavo padavėja.
Kadangi be mūsų terasoje buvo tik dar du lankytojai, užsakyti patiekalai ant stalo atkeliaudavo greit.
Sriubų indai gražūs, bet nešvarūs. Nežinau, ar indas buvo aptaškytas pilant aitriųjų paprikų sriubą, ar jis buvo blogai išplautas, bet šiomis mįslėmis aš, klientas, neturėčiau savęs kankinti. Tas, kas įpila sriubą ar sudeda pagrindinius patiekalus, visada po ranka turi turėti švarią, gal kiek sudrėkintą šluostę. Iš asmeninės patirties žinau, kad būna – nutyška koks lašas ant lėkštės krašto. Bet atiduodant maistą į salę kraštai turi blizgėti.
Apie aitriųjų paprikų sriubą pasakysiu tik tiek, kad man asmeniškai geriau jos būtų buvę perpus mažiau, bet ji bent kiek atitiktų pavadinimą. Jokio aštrumo, toks jausmas kad ją virė žmogui, skrandyje turinčiam žaizdų. Manęs saugoti nereikia – jei užsisakau aitriųjų paprikų sriubą, tai tikiuosi, kad joje be maltos mėsos ir pupelių bus koks aitriosios paprikos gabaliukas.
Ir pagrindinis klausimas: kam toks didelis to tarkuoto sūrio gabalas, kuris maišant sriubą neišsilydė, o sulipęs į gniužulą taip ir liko plūduriuoti joje?
Šaltibarščiai tirštoki, bet ar nebuvo galima į lėkštę įdėti kiaušinio puselės ar ketvirčio, kad akivaizdžiai matytųsi, jog kiaušinio čia yra? O gal „Rančoje“ gyvuoja tradicija į bendrą puodą patrupinti kelis kiaušinius? Nes Katinienei lyg ir pavyko užčiuopti mažyčių jų fragmentų savo lėkštėje.
Paskanavę sriubų, kiek apsipratę su pelkės dvoku, sulaukėme pagrindinių patiekalų.
Jau ne kartą rašiau, jog Katinienė per mūsų turnė po Lietuvą yra išragavusi tiek bulvinių patiekalų, kad apie juos galėtų parašyti storą knygą. Tad jei perpjovusi ir paskanavusi bulvinio blyno ji sako, kad tarkiai plaukę taukais ir prieskonių juose nerasta – tai taip ir yra. Ir tai, kad padavėja priėmė kritiką be jokių priekaištų ir išbraukė iš sąskaitos tuos bulvinius nesusipratimus, jos pastabas tik patvirtina.
Taip sudeginti blynus ir tuo pat metu juos taip gausiai prigirdyti aliejumi reikalingos atskiros žinios ir ilgametis tų įgūdžių gludinimas. Paprašytas paaiškinti, kaip reikia taip sugadinti bulvinius blynus, aš tos paslapties negalėčiau atskleisti.
Žinoma, neskaudėjo virtuvei tas bulvinių blynų grąžinimas – na kas tie 4 eurai? Bet jei aš būčiau grąžinęs „Rančos“ kepsnį, kurį man būtų gėda vadinti firminiu, tada jau būtų buvę liūdniau.
Situaciją išgelbėjo tai, kad aš nuo pat ryto nieko neturėjau skrandyje, tad bandžiau valgyti tą ryškiai perkeptą plonytį gabalioką, kurį amortizavo šalia patiekta daržovių užkandėlė. Smalsu, kas sugalvojo šią daržovių masę pavadinti padažu ir sudėti į padažinę? Tai troškinys, bet tikrai ne padažas.
Jei šį guminį sportbačio padą, tik išvaizda primenantį kepsnį, o „Rančoje“ vadinamą kepta sprandine ant grotelių, man patiektų kur nors Palangos Basanavičiaus gatvėje, aš tai bandyčiau nurašyti dideliam žmonių srautui ir vietinių verslininkų norui greitai praturtėti.
Bet, ponai, aš šį kepsnį užsisakiau mažame miestelyje, užeigoje, kurios virtuvė tik minimaliai apkrauta. Priminsiu – be mūsų buvo tik dar du klientai. Tad virėjas iš neturėjimo ką veikti žiovaudamas prie kepsninės tikrai turėjo jo nepražiopsoti ir neperkepti.
O dabar pabandykite įsivaizduoti senolį, kuriam teko garbė šioje užeigoje švęsti savo 70-tą ar 80-tą jubiliejų. Ir tokių kepsnių svečiams virtuvė turi patiekti kokius penkiolika, o dar kitiems šio senjoro svečiams, nevalgantiems kiaulienos, tuo pat metu reikia kepti žuvies ar vištienos kepsnius.
O jei dar kelios šventės, nes salė didelė, ir be minėto senjoro su jo 30 svečių, telpa dar koks pusšimtis? Baisu net pagalvoti, ką šios užeigos virėjai iškepa, kai jų laukia toks milžiniškas apkrovimas. Bandydami burnoje tąsyti šitą perkeptą guminį puspadį ne tik garbus senjoras, bet ir pusė jo svečių išsilaužytų paskutinius dantis ar sutrupintų nesenai susidėtus protezus.
Gruzdintos bulvytės atrodė negražios, keptos sename aliejuje. Po tokių kepinių be „Coca-cola“ užvesti sustojusį skrandį sunku.
Jei tai būtų gedulingi pietūs, ir žinočiau, kad tai pats pigiausias variantas, kuris su sriuba atsieina 4 eurus, ir pigiau Plungėje nieko nerasi, aš neliečiau pasipiktinimo, nes kaip sako: pats kvailas – kiek sumokėjai, tiek ir tikėtis reikėjo. Bet čia kiaulienos kepsnys už 9 eurus! Ir pasikartosiu – ne kažkur Palangoje, o Plungėje.
Prisimenu, vartydamas meniu mačiau, jog siūlomi jautienos kepsniai, kurių brangiausias kainuoja 10 eurų. Ir jis dar net su krevetėmis... Žinodamas, kad jautienos kilogramo kaina – kelis kartus didesnė už kiaulienos, ir po firminio „Rančos“ kepsnio susipažinęs su užeigos virėjų gabumais, bijau net pafantazuoti, kokį šedevrą jie pagamintų iš jautienos.
Baigdamas noriu padėkoti tiems, kas šią vietą man rekomendavo. Jūsų dėka aš, parašęs šią apžvalgą, galėsiu apsaugoti tuos, kurie šioje vietoje dar nebuvo ir planavo kada į ją užsukti.
Važiuodami namo visą kelią su Katiniene diskutavome: koks „Rančos“ klientų tipas? Nenoriu nieko įžeisti, bet nuomonę susidarėme tokią: tai žmonės, kurių restoraninio ar tiesiog užeigos maisto suvokimas grindžiamas tik panašių rančų patiekalų degustavimu. Kitu atveju jie po pirmojo apsilankymo peržegnotų šią vietą ir užsakytų mišias...
Vertinu šią vietą paliegusiu 2/5. Vienas balas – už asfaltuotą privažiavimą, o antras – už nuoširdų ir mielą padavėjų bendravimą.
Mano rekomendacija. Išbraukite iš meniu picas, ir kol neišmoksite kepti bulvinių blynų ar tiesiog kiaulienos sprando, nejuokinkit žmonių su picomis.
Antra: išvalykite tą dvokiančią kūdrą. Mažiems vandens telkiniams, gaunantiems saulės spindulių, būtinas filtravimas ar dumblių naikinimas chemija.
Trečia: peržiūrėkite visą meniu. Tie tarybinių laikų palikimai, kai gali rasti bent dešimt kiaulienos patiekalų, yra atgyvena. Geriau išmokite kepti po vieną ar kelis patiekalus iš kiaulienos, jautienos ar žuvies, nei gąsdinkite žmones Biblijos storumo meniu.
Ketvirta: kas jums sakė, kad apie 150 g sveriantį plonytį sprandinės gabalą gali pavykti iškepti jo neišsausinus? Jei neklystu, kilogramo kiaulienos sprando didmeninė kaina yra iki 3 eurai, tai nebūkite gobšūs – atrėžkite tos kiaulės kokius 250 g ir jokiu būdu nemuškite mėsos bandydami padaryti didesnį gabalą. To nieks nedaro prieš kepant grilyje.
Penkta ir svarbiausia: likit prie užeigos idėjos. Šaltibarščiai, cibulynė, bulviniai blynai, cepelinai ir banketams – „Astra“ ar kiaulienos kepsnys su grybų ir sūrio kepure. Palikite picas ir grilį kitiems, po šio vizito galiu pasakyti, kad jūsų virtuvei tai tolygu kosminėms technologijoms. Gal po kokių 30 metų galėsit pabandyt. Dabar užeigos, siūlančios lietuviškus patiekalus, pilnos klientų.
P.S. Savininkus galiu nuraminti: daugiau pas jus negrįšiu. Tad mano pastabų įgyvendinimas – jūsų sąžinės reikalas.
„Riebus katinas“
Į šią kritiką sureagavo „Rančos“ kolektyvas.
„Esame 17 metų dirbanti įmonė. Kadaise atstatėme apleistą dar kolūkių laikų pastatą ir pamažu puoselėjome interjerą, aplinką. Apie mus, mūsų aplinką rašė „Valstiečio“ laikraščio žurnalistė, kuri taipogi pas mus lankėsi atsitiktinai, pravažiuodama.
Kalbant apie aplinką, t. y., šalia terasos esantį tvenkinuką, tai kvapus skleidžia ne ši „pelkė“ – šiuo nemaloniu kvapu kartkartėmis pakvimpa visa Plungė, ir už tai reikėtų „padėkoti“ Varkalių kaime įsikūrusiai kiaulių fermai. Šią problemą sprendžia Varkalių bendruomenė ir Plungės miesto administracija.
Pagal kategoriją mes esame užeiga – ne restoranas, ne kavinė, turime savo lankytojų ratą, kuo labai džiaugiamės ir norime jų turėti kuo daugiau, kad galėtume dirbti ir išlaikyti darbo vietas.
Meniu sudarytas atsižvelgiant į klientų norus, pageidavimus. Picos buvo įtrauktos, nes toks buvo poreikis.
O dėl patiekalų skonio, mūsų manymu, tai labai individualu, vieniem patinka aštriau, sūriau, kitiems ne, stengiamės prisitaikyti.
Visi klystame, padarome klaidų, bet visada atsiprašome kliento, stengiamės pasiūlyti kitą patiekalą arba išbraukiame iš kliento sąskaitos. Reikia suprasti, kad darbuotojai negimsta genijais, jie mokosi, tobulėja, stengiasi, bet kartais suklysta.
Be klaidų neapsieita ir mūsų svečio apsilankymo metu. Maloniai bendraujanti padavėja ne visada gali susitarti su klientu, jeigu jis iš karto yra nusiteikęs priešiškai, o gerb. pono katino apžvalga parodo tokį jo nusiteikimą.
Vieno žmogaus nuomonė negali būti aukščiau visų kitų nuomonių, ne veltui patarlė byloja – pagal rūbą sutinkama, pagal protą išlydima.
Tad, mūsų nuomone, mes nenusipelnėme tokios žeminančios ir neigiamos apžvalgos.
Pagarbiai, „Rančos“ kolektyvas.“
Rašyti komentarą