Po Zvonkų išpažinties apie sūnaus diagnozę: „Kaip aš norėčiau, kad apie tai nebūtų tylima“

Internete porai daug žmonių siuntė stiprybės, dėkojo už atvirumą.

Bet buvo ir tokių, kurie nesuprato, kodėl žinomi atlikėjai atsiveria visuomenei ir garsiai apie tai kalba.

Neva, vaiko ligas reikia slėpti, gyventi tyliai ir taip išvengti bereikalingų kalbų.

Žinokit, šioje vietoje ir norėčiau perduoti svarbią žinutę, kad taip galvojantys yra neteisūs. 

Labai labai dėkoju Katažinai ir Deivydui už jų pasirinkimą prabilti.

Tai tik dar kartą įrodo, kokie jie stiprūs žmonės yra.

Juos po šios išpažinties tik dar labiau įsimylėjau. Jie turbūt neįsivaizduoja, kaip tai yra svarbu.

Mano šeimoje taip pat auga vaikas, kuris gimė šiek tiek kitoks nei visi.

Tačiau kas telpa į sąvoką „visi“ mes nesusimąstome. Kiekvienoje šeimoje yra savo bėdų ir rūpesčių, tik ne visi apie tai kalba.

Todėl pas mus nuo sovietmečio buvo bijoma būti kitokiu.

Buvo siekiama bet kokia kaina tilpti į tą sąvoką „visi“.

Pamenu, kaip klasiokas turėjo vyresnę sesę autistukę, apie kurią mes sužinojome tik dvyliktoje klasėje.

Baisu dabar po tiek metų net suvokti, kad šeima mergaitę laikydavo uždarytą tarp keturių sienų, neišleisdavo į kiemą, nerodydavo žmonėms, atėjusiems pas juos į svečius.

Baisu net pagalvoti, kaip teko gyventi pačiai nuo visuomenės izoliuotai mergaitei.

Ir kas turėjo dėtis tų tėvų galvose?

Todėl kuo daugiau tėvų kalba apie savo sunkumus, gyvenimo siųstus iššūkius, problemas, tuo siauresnė tampa ta praraja, skirianti visuomenę. 

Tuo sparčiau tirpsta baimė būti ne tokiu, kaip „visi“. Tuo atsparesni tampa tie, kuriems to labai labai reikia.

Kaip aš norėčiau, kad apie tai niekad nebūtų tylima. Dar kartą dėkoju Katažinai ir Deivydui už jų nuoširdumą, už drąsą, už atvirumą, už tai, kad tirpdote tamsą visuomenėje ir dovanojate šviesą ne tik savo, bet ir kitiems vaikams bei juos auginantiems tėvams.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos