Penkiasdešimtmetį švenčiantis Rokas Radzevičius: aš stabilus ir ištikimas darbinis jautis

O jo vaga ilga ir visko pilna: roko operos, miuziklai, projektai „Broliai“, „Dūšelės“, „Tilidūda“, dešimtys muzikos albumų, kino filmas.

Pažįstantys Roką žino, kad vertybės jam svarbios, o į darbus jis panyra stačia galva.

Gerbėjai tai itin vertina ir atsidėkoja ištikimybe. Vilniuje lapkričio 13 dieną teko paskelbti antrą – papildomą jubiliejinį „Skylės“ koncertą.

Puiki gimtadienio dovana muzikantui ir kūrėjui.

– Rokai, penkiasdešimt metų daug ar mažai? Susimąstai apie tai?

– Pastaruoju metu tenka, nors per daug ir nesureikšminu.

Tik svarstau gal kiek daugiau apie ateitį. Pirma buvo pandemija, dabar karas Ukrainoje, ekonominiai sukrėtimai. Pradėjau galvoti: gal reikėtų susirasti žemiškesnį užsiėmimą...

– Kokį?

– Gal į kondicionierių montavimo kursus užsirašyti? (Juokiasi.) Aiškaus ir stabilaus darbo norisi...

– Specialybė, kurią mokeisi universitete – istorija. Tačiau šio darbo nedirbai, nes studijuodamas pasinėrei į muziką ir neišneri iki šiol?

– Muziką atradau anksčiau – kai į trečią mokyklos klasę atėjo mokytojas J. Bikauskas iš Balio Dvariono muzikos mokyklos kviesti vaikų groti birbyne.

Nelabai įsivaizdavau, kas tai, bet pakėliau ranką su kitais.

Baigėsi tuo, kad iš visų atrinko mane. Sekėsi visai neblogai, bet dešimtoje klasėje pirmą kartą į rankas paėmiau gitarą ir visiškai nurovė stogą...

Gitara atvėrė kitą pasaulį.

Tai buvo milžiniškas atradimas – sukurti dainą!

Kai atradau kūrybą, birbynė tapo tiek neįdomi, kad nenuėjau į koncertą su orkestru. Po šito mane išmetė iš muzikos mokyklos...

Rokas Radzevičius. Asmeninis archyvas

Asmeninis archyvas

– Bet birbyne moki groti iki šiol?

– Taip, ir kartais vis dar groju. Kaip soline ir bosine gitarom, gitarėle, ukulėle. Kai darau “Tilidūdos“ įrašus, viską įgroju vienas: ir būgnus, ir klavišinius..

– Tai tu labai muzikalus...

– Visiškai ne! Antimuzikalus net. Nesugebėdavau birbynės susiderinti, niekaip natų negirdėjau...

– Bet taip negali būti. Neįmanoma kurti muzikos ir groti instrumentais neturint muzikinės klausos.

– Sakau nuoširdžiai – negirdėdavau natų. Nieko panašaus, ką gali žmonės su šimtaprocentine klausa.

Tik kai pradėjau kurti dainas, ėmiau kažkaip kitaip suvokti muziką.

Ne visai per natas, o labiau per jausminį skambesį. Per trisdešimt metų klausa, žinoma, išlavėjo.

Dabar jau gal suderinčiau tą birbynę...

– Bet juk gali natomis užrašyti savo dainas, roko operas, miuziklus?

– Galėčiau, bet itin retai tą darau. Man svarbiau įgyvendinti idėją, bet ne ją natom užrašyti. Žinote tą jausmą, kai atrodo galva sprogs nuo minčių, bet neįsivaizduoji, kaip jas įgyvendinti?

Tai va taip man buvo: galva virė, pro ausis varvėjo visokios mintys, bet stengiausi visa tai paversti muzika, dainomis, projektais.

Daug teko per tuos metus išsiaiškinti...

– Kai įkūrei grupę “Skylė“, jau turėjai planų, kad gyvensi iš muzikos?

– Tokių minčių išvis neturėjau. Muzika buvo kažkas sakralaus.

Niekaip nesusivedė, kad ją galima paversti pinigais. Todėl ilgai maniau, kad dirbsiu istorinį darbą, o muzika gyvens paraleliai kaip hobis.

– Kokia istorijos sritis tave domino?

– Aš stojau į archeologiją. Gal penkiolikos metų su tėvais vasarą ilsėjausi prie Kretuono ežero ir ten vyko kasinėjimai. Skamba neįtikėtinai, bet nuėjau ir pasiprašiau, kad mane priimtų.

Po to visi normalūs žmonės vasaromis važiuodavo prie jūros, o aš – kasti žemės.

Romantiška buvo. Todėl ir stojau į istoriją, bet universitete susikūrė „Skylė“ ir reikalai pakrypo visai kita linkme.

Asmeninis archyvas

– Grupei „Skylė“ šiemet jau trisdešimt. Pirmus dešimt metų buvote studentiška-akademine grupe. Kada jūsų klausytojų ribos išsiplėtė?

– Ko gero apie 1997 metus, bendradarbiavimas su „Miraklio“ teatru atvėrė naują lauką.

Padarėm kelis spektaklius ir ta patirtis buvo neįkainojama. Kai buvau ketvirtam kurse, įstojau į Suomijos universitetą ir net gavau ten stipendiją.

Turėjau išvažiuoti, bet atėjo „Miraklio“ meno vadovė Vega Vaičiūnaitė ir paklausė, ar galėčiau sukurti muziką spektakliui „Žmogus ir aušrinė“.

Tada tikrai susidūriau su rimčiausia dilema. Jei būčiau išvažiavęs, šiandien būčiau labiau mokslininku. Bet pasirinkau muziką, tai man pasirodė svarbiau.

– Būtum išvykęs į Suomiją ir nebūtų „Skylės“, projekto „Broliai“, „Dūšelių“, roko operų „Jūratė ir Kastytis“ ir „Gervazo dūzgės“, miuziklo „Eglė žalčių karalienė“, „Tilidūdos“,“Kakės Makės gimtadienio“...O koks veiklos stabilumo garantas yra tavo šeima? Tai, kad jūs su Aiste Smilgevičiūte kartu grojate, kuriate, gyvenate? Nelengva juk visada ir visur kartu?

– Nėra lengva, bet per tiek metų susidėliojome ir kitaip jau neįsivaizduojame.

Aš stabilus ir konservatyvus. Jei jau prisirišu, einu ta vaga, kaip ištikimas darbinis jautis.

Nemėgstu blaškytis.

– Ar tavo šeimai sunku gyventi su tavimi, nuolat kūrybiniame procese esančiu?

– Jie pripratę. Žino, kad nebūtinai girdžiu ir matau, kas darosi aplink. Kartais panyru į savo pasaulį ir tada manęs čia nėra, net jei sėdžiu prie pietų stalo.

Asmeninis archyvas

– Pafantazuokime, kokie bus tavo ateinantys penkiasdešimt metų?

– Su sąlyga, kad pasaulis nesugrius? Norėčiau perduoti kažkam savo žinias ir patirtį.

Norėčiau daugiau laiko skirti socialiniam darbui, pagalbai kitiems.

Norėčiau tapti seneliu. Ir tikrai norėčiau dar įgyti kažkokį žemišką amatą.

Aš apie tuos kondicionierius visai nejuokavau...

Asmeninis archyvas

Asmeninis archyvas

Asmeninis archyvas

alfa.lt