Penkerių metų kelionę su buriniu laivu išgyvenusi medikė: atsiguliau ir galvoju – dabar noriu tik numirti

Moteris pardavė ką tik įsirengtus naujus namus ir daugybę metų puoselėtą verslą, išsiskyrė su vyru ir buriniu laivu į visišką pasaulio kraštą išplaukė su menkai pažįstamu žmogumi. Idealizuotas pusmečio pasiplaukiojimas galiausiai virto penkių metų išgyvenimo kelionę, tačiau padovanojo ilgai ieškotą laimę ir gyvenimui suteikė naują prasmę.

Dabar medikė Jurgita Rimdžiuvienė savo laimę kuria Lietuvoje ir didžiąją dalį laiko skiria senelių bei sunkiai sergančių žmonių priežiūrai.

Tačiau dar visai neseniai jos gyvenimas priminė beprotiškus knygų herojų nuotykius, patirtus visai kitame pasaulio krašte.

Penkerius metus buriniu laivu plaukiodama pavojingiausiuose pasaulio kanaluose, jūrose ir vandenynuose, moteris patyrė visko – nuo kuriozinių situacijų, kai pasinaudojo nykstančios indėnų genties privilegijomis iki apatiją pasėjusios stingdančios mirties nuojautos ir atsisveikinimo laiškų rašymo artimiesiems.

„Buvo visiška juoda depresija. Rytą negali atsikelti ir nebegali savęs išversti iš lovos, verki ir nežinai, dėl ko verki.

Viskas susidėjo į vieną vietą, prisidėjo nevalgymas, skrandžio sutrikimai, svorio kritimas.

Atsikeli rytą ir jautiesi baisiai, pasižiūri į veidrodį ir matai ne žmogų, o kažkokį senelį“, – apie savijautą prieš kelionę laidoje „Bus visko“ šį antradienio vakarą per LNK paskos Jurgita.

Emocinis ir fizinis išsekimas buvo toks stiprus, jog Jurgitai laimės nebeteikė niekas – nei darbai, nei šeima, nei pats gyvenimas.

Tad netrukus viskas dužo į šipulius – subyrėjo jos santuoka, sparčiai blogėjo psichologinė sveikata ir darbai slydo iš rankų.

Tačiau net ir tokių sudėtingų aplinkybių metu Jurgita sugebėjo racionaliai įvertinti savo situaciją ir kreipėsi į gydytoją.

„Mano gydytoja pasakė tiesiai šviesiai: tu turi du pasirinkimus – arba gulsies į ligoninę labai ilgam, arba tu turi kardinaliai pakeisti savo gyvenimą“, – dalinsis Jurgita Rimdžiuvienė.

Netrukus Jurgita ryžosi kardinaliems gyvenimo pokyčiams.

Ir tada, lemtingo atsitiktinumo dėka, moteris susipažino su Audriumi – daugybę metų aplink pasaulį buriniu laivu plaukiojančiu keliautoju. Gavusi pasiūlymą prisijungti, ilgai nedvejojo.

Tačiau visa artima medikės aplinka prieštaravo tokiam sprendimui. Palaikė vienintelis žmogus – Jurgitos sūnus Vytautas. Ilgai nedelsusi Jurgita nusipirko skrydžio bilietą ir po kelių dienų atsidūrė Argentinoje.

Tačiau romantiškai skambėjusi kelionė burlaiviu aplink pasaulį realybėje virto penkerius metus trukusia kova dėl išgyvenimo.

Pirmoji iliuzija žlugo vos išvydus laivelį. Moteris įsivaizdavo, kad tai bus tokia jachta, kokią matydavo filmuose, tačiau laivas buvo toks mažytis, kad jame vos tilpo du žmonės.

„Burinis laivas, jo ilgis 9 metrai, o plotis 3 metrai. Virtuvė vos 30 cm pločio, dujinė pritaikyta laiveliui, tu joje maisto neišvirsi kaip namuose, nebuvo dušo, tualetu reikėjo išmokti naudotis.

Laivo priekis skirtas miegojimui, tačiau ten negali net atsistoti“, – prisiminimais dalinsis Jurgita.

Moteris suprato, kad kelio atgal jau nebėra, nes ji tiesiogine to žodžio prasme atsidūrė visiškame pasaulio krašte.

Pasak Jurgitos, plaukdami tūkstančius kilometrų, ten žmonės mėnesiais nesutinka nė gyvos dvasios ir gyvena be interneto ryšio. Jurgita prisipažįsta, jog pirmąsias tris savaites jos kasdienybę nuolat lydėjo ašaros.

Moterį nuolat persekiojo mirties baimė, nes laive nebuvo satelinio telefono, kompiuterio ar kitos saugų keliavimų užtikrinančios technikos.

Palikusi Lietuvą, Jurgita planavo keliauti tik pusmetį, tačiau dėl siautėjančių stichijų ir nepalankių vėjų galiausiai šis nuotykis pavirto į penkerių metų išbandymą.

„Bandau atstatyti tą laivą į kursą, kad jisai nors kažkiek normaliai eitų ir matau bangą, kuri tokio dydžio kaip dviejų su puse aukštų namas.

Man buvo taip baisu, kad aš atsiguliau ir galvoju – dabar noriu tik numirti, kad visa tai greičiau pasibaigtų“, – savo išgyvenimais apie kelionę laivu, iš kurio negalėjo ištrūkti plaukdama per Ramųjį vandenyną, dalinsis Jurgita.

Per plauką nuo mirties keliautojai buvo atsidūrę ir tuomet, kai baigėsi geriamas vanduo, o krantų dar ilgai nebuvo matyti.

„Mintyse atsisveikinau su sūnum, tėvais, draugais ir visais artimaisiais“

Visus per penkerius metus patirtus iššūkius Jurgitai įveikti padėjo be galo draugiški pakeleiviai ir beribė Audriaus parama.

Moteris prisipažįsta, kad bėgant laikui, judviejų draugystė vis stiprėjo ir peraugo į simpatiją. Pasak Jurgitos, Audrius yra be galo kantrus ir stiprus žmogus, o taip pat ir dėmesingas vyras.

Apie tai, kaip pora išgyveno be vandens, keisčiausius prietarus, padėjusius prisijaukinti stichijas ir darbą socialinės globos namuose, kuriose iššūkių moteris patiria ne mažiau nei vandenyne, Jurgita Rimdžiuvienė pasakos šį antradienio vakarą laidoje „Bus visko“, 20 val., per LNK.