Pavyko Kijeve rasti moterį, kuri numušė droną su stiklainiu: „Ten buvo ne agurkai, o pomidorai!“

Tai ir rusų karinį laivą dabar jau visiems žinoma kryptimi pasiuntę pasieniečiai, ir traktoriais tempiami tankai, ir dėdulė su papirosu dantyse, plikomis rankomis į saugesnę vietą pernešantis miną, ir nežinančių, jog vyko kariauti, verkšlenančių rusų belaisvių liudijimai.

O prieš keletą dienų pasaulį pralinksmino žinia, kaip Kijeve moteris numušė Rusijos bepilotę skraidyklę su agurkų stiklainiu.

Ukrainos portalo liga.net žurnalistė Irina Petrenko teigia pasikalbėjusi su šia moterimi.

Istoriją apie skraidyklės numušimą su agurkų stiklainiu daug kas laikė išgalvota, skirta pakelti karinei dvasiai. Tą patį manė ir žurnalistė, kol iš draugės išgirdo: „Tai tikra istorija. Tai padarė mano draugo mama“.

Moteris, vardu Olena, sutiko pabendrauti su žurnaliste, bet prašė nenurodyti jos pavardės ir neskelbti nuotraukų – šiuo metu Kijeve daugelis civilių gyvena baimėje.

Buvo prieblanda, saulė dar nepatekėjusi. Olena sėdėjo balkone ir rūkė. „Pamačiau, kad kažkas lėtai skrenda. Pradžioje pagalvojau, varną pamušė. O paskui išgirdau zvimbimą“, – pasakojo moteris.

Ji niekada anksčiau nebuvo mačiusi drono iš arti. Tačiau išgirdusi garsą ji suprato: priešais ją tikrai ne paukštis.

Bute tikrai būtų atsiradę kas nors tinkamesnio paleisti į priešo įrenginį, tikino moteris. Tačiau akimirksniu sumojo, kad kol nubėgs į kambarį ir grįš, tai užims laiko, ir dronas gali dingti. Užtat po jos kėde stovėjo konservų stiklainiai.

Taigi, Olena griebė stiklainį ir iš visų jėgų paleido: „Turbūt iš baimės. Nes aš išsigandau. O kas, jei iš ten pradės šaudyti į mane! Kaip gaila tų pomidorų...

Nežinau, iš kur atsirado pasakos apie agurkus. Tai buvo pomidorai su slyvomis, mano mėgstamiausi. Litrinis stiklainis.“

Tada ji su vyru apėjo kiemą, sutrypė drono liekanas ir nuolaužas sumėtė į skirtingas šiukšlių dėžes: „Nesuprantu tos elektronikos. Gal įrašinėja, gal seka“.

Internete plinta ir nuotraukos, tarsi patvirtinančios legendą, kuriose – sudužęs stiklainis su raugintais agurkais. Olena tas nuotraukas vadina netikromis. O sudaužyto stiklainio su pomidorais ji nefotografavo: „Ne laikas fotografuoti“.

Olena spėja, kad droną paleido plėšikai, ieškantys butų be šeimininkų. Kaimynė prie laiptinės buvo pastebėjusi įtartinus jaunuolius, bet kai pradėjo klausinėti, kas jie tokie ir iš kur, tie greitai pabėgo.

Olena su šeima gyvena Kijevo Dniepro rajone. Ji 21 metus dirbo valstybės tarnyboje, pagal profesiją ji – žurnalistė: „Bet ši profesija – ne mano. Taip išėjo, kad ji nuėjau į prekybą, 12 metų dirbau versle.“

Dabar moteris dirba savo rajone esančioje nedidelėje buitinės chemijos parduotuvėje. Parduotuvė priklauso jaunai porai, kuri dabar paliko miestą.

Olena į parduotuvę ateina kiekvieną karo dieną, nepaisydama apšaudymo. Žmonės atbėga nusipirkti skalbimo miltelių, muilo, tualetinio popieriaus.

„Naujų prekių nėra. Pusė prekių jau parduota. Jei būtų mano, atiduočiau be pinigų. Nors močiutėms tiesiog atiduodu. Manau, kad darbas parduotuvėje – didesnis mano indėlis, nei drono numušimas“, – sakė.

Po karo moteris norėtų dirbti savo darbą: „Atstatysime, viską pakelsime. Pradėsime gyventi iš naujo.“

Pasak Olenos, šiuo metu jos rajone gana ramu. Kažkur buvo girdėti sprogimai, bet žmonės kiek apsiramino. „Daug kas jau miega naktimis. Nes nemiegojome jau keturias paras iš eilės. Vietiniai vedžioja šunis, visi einame su dokumentais. Karo metas, visi supranta“, – pasakojo Olena.

Netoliese esančiose parduotuvėse nusidriekia eilės įsigyti kai kurių produktų: „Aną dieną ATB gavo kiaušinių ir batonų. Norėjau pieno mamai, bet man neužteko. Vakar radau nusipirkti kitoje parduotuvėje“.

Kasetinės bombos nuolaužos po apšaudymo Charkovo gatvėje.  Marienko Andrii / UNIAN nuotr.

Olenos dukra – savanorė. Sūnus gyvena Kinijoje, iš ten padeda Ukrainai pinigais.

Karas dar kartą įrodo, kokie žmonės skirtingi, pabrėžė Olena. Pavyzdžiui, yra parduotuvių, kurios kelia kainas. „Tuo tarpu vienas mūsų verslininkas iš savo daržovių sandėlio atsivežė bulvių, kalendros, pomidorų, agurkų ir tiesiog išdalijo žmonėms“, – pasakojo.

Kaimynai, su kuriais prieš karą buvo pažįstami tik iš matymo, dabar gali vidury nakties atnešti šuniui reikalingo maisto. O artimiausi kaimynai net nežiūrėjo pro langą, kai Olena su vyru rinko stiklo ir drono duženas, išmėtė jas po šiukšlių konteinerius, kad šunys per dieną nesusipjaustytų letenų: „Tiesiog buvo tylu. Buvo nemalonu.

Na, galbūt miegojo“, – sakė.