Pajūryje apsistojusį Edgarą Lubį sukrėtė kaimynės elgesys su vaiku: netikiu tokiomis auklėjimo priemonėmis

Apie situaciją ir įvykusį pokalbį atlikėjas paskelbė feisbuko paskyroje.

„Apsistojome su šeima pajūryje trumpom savaitgalio atostogom.

Nuostabus rytas, čiulbantys paukščiai, fone ošianti jūra žadėjo puikią dieną. Išvedžiau šunelį ir atsisėdau terasoje pamedituoti, kol šeima dar vartėsi pataluose. Į vaikų žaidimų aikštelę atbėgo du vaikai iš kaiminystės, ir krykštaudami žaidė.

Aplink sukiojosi vaikučių tėtis ir kažką sprendė telefonu. Pastebėjo mane, aš pasisveikinamai linktelėjau. Po kiek laiko pasirodė ir mama.

Du šaunūs berniukai toliau nerūpestingai lakstė pievoje ir žaidė. Kai staiga...

Mama visiškai lygioj vietoj, vyresnėliui kokių 7-8erių sūnui, tėškė riebų antausį su garsu. Garsu, kuris nuaidėjo mano krūtine ir sukėlė kažką, ko nuryti jau nebegaliu visą dieną.

„Ko čia rėki?“, – iškošė motina.

„Mokykloje irgi taip rėkauji?“

„Nu, nusiramink“, – atsargiai tarstelėjo tėvas vaikų mamai, periferiškai tarsi pasitikrindamas, ar aš mačiau situaciją.

Vaikas susigūžė ir jo nerūpestingas, linksmas veidukas persimainė...

Nežinojau kaip reaguoti, tik supratau, kad įvyko kažkas, kur abejingu būti negaliu.

Pasėdėjau be amo, šiek tiek dar virškinau situaciją, šeima pasišalino po kelių minučių. Mama taip ir nepamatė, jog mačiau aš.

Praėjus dar geram pusvalandžiui, aš nebegalėjau savęs nuraminti. Nueisiu pasikalbėti. Nusprendžiau.

Kaip tik tuo pat metu, vaikai su dar keliais draugais vėl krykštavo aikštelėje. Taip pat ir berniukas... Paklausiau, kuriuose apartamentuose apsistojo. Nuėjau.

Prie durų neramiai stovyniavau gal penkias minutes, svarstydamas nuo ko pradėti pokalbį. Pasibeldžiu. Girdžiu moterišką balsą „Prašom, užeikit“. Hmm... na, ok, užeinu.

Ant sofos sėdi ta pati moteris ir šaldo veiduką jaunėliui.

„Sveiki, aš Jūsų kaimynas. Ar kas nutiko?“, – bandau pradėti pokalbį.

„Ai, prasiskėlė lupą su paspirtuku“.

Viduje milisekundiškai imu abejoti ta versija, na, bet ok. Galbūt.

„Oi, labai apgailestauju, bet, matot, noriu pakalbėti tokiu ne itin maloniu klausimu“, – bandau įvest į temą mamą.

„Taip?“

„Matot, visai neseniai kieme aš mačiau kaip Jūs sudavėt savo sūnui ir tai privertė mane pasijausti labai blogai. Labai prašau, nesielkite taip.“

Mama greit susivokė ir jau nedrąsiai: „Taip, na Jūs matėt tik kartą... Mes pasikalbėjome apie tą situaciją. Aš irgi labai pergyvenu“.

Toks tarsi pasiteisinimas tarsi ne. Bet akivaizdžiai suprantu, jog kartas ne pirmas ir reguliarus, kažkodėl taip man pasufleruoja mano „vidinis lokatorius“.

„Suprantu. Matot, man 40, mano mama elgėsi taip pat kaip Jūs dabar, galite pabandyti atspėti koks mano santykis su mama dabar“, – bandau nupiešti netolimą ateitį pašnekovei, mintyse man stoja užrašas „it’s complicated“.

Iš veido nuskaitau, kad kažką joje paliečiau...

„Taip, mano tėvai elgėsi irgi taip pat“, – atsako Ji.

„Bet Jūs taip nesielkite. Pagaukite save tame ir nesielkite.“

„Ačiū Jums“, – atsako mama.

„Iki pasimatymo… Nebedarykite taip“, – baigiu pokalbį.

Grįžęs pas savo šeimą, visą dieną kontempliuoju situaciją. Kieno tai palikimas? Sovietmečio? Nepragydytų žaizdų? Kodėl?

Iškart noriu pasakyti, kad netikiu tokiomis auklėjimo priemonėmis kaip „šventas dirželis“ ar „beržinė košė“.

Brangūs tėveliai, gykime lauk iš šios auklėjimo „kultūros“. Saugokime savo vaikus. Mylėkime juos kiek galime besąlygiškai, jie greit užaugs ir pasaulis jiems atrodys toks, kokį mes jiems parodėme.

Ačiū“, – feisbuke rašė E. Lubys.

alfa.lt