Nuomonės formuotoja G. Bieliauskaitė: susitaupiau šešis šimtus eurų ir išvykau gyventi į sostinę

Mergina taip pat paatviravo apie „Tinder“ pažinčių programėlėje sutiktus vaikinus ir pasimatymus, kurių kartoti nenorėtų.

– Kaip jauteisi atsikrausčiusi iš mažo miestelio į didmiestį, kai tavo kelionę stebėjo tūkstantinė minia socialiniuose tinkluose?

– Aš buvau nepaprastai laiminga, nes man nepatiko gyventi Pakruojyje.

Pamenu, kai atvažiavau aplankyti draugų į Vilnių, man čia taip patiko, jog sau pasakiau: „Viskas, aš čia gyvensiu.“ Tada per labai trumpą laiką susitaupiau šešis šimtus eurų ir išvykau gyventi į sostinę. Tiesa, labai nudegiau.

Kai esi viešas asmuo, eiti gyventi su nepažįstamu žmogumi yra pavojinga.

Vyras, su kuriuo gyvenau, pasakodavo kitiems apie mane asmeninius dalykus, tai buvo protu nesuvokiama, nes jis buvo suaugęs žmogus, už mane vyresnis net dešimčia metų. Kai dabar pagalvoju, buvau labai drąsi, bet manyje tryško noras kuo greičiau išvykti į didmiestį.

– O kaip pasikeitė tavo gyvenimas Vilniuje?

– Toks truputį juokingas palyginimas, pavyzdžiui, Pakruojyje maisto į namus neužsisakysi, o čia net vidurnaktį gali gauti maisto iš geriausio restorano.

Atsirado ne tik daugiau veiklos, bet ir draugų, tačiau aš buvau naivi, galvojau, kad visi žmonės yra geri ir linki tik gero, nes taip buvau pratusi. Kaime žmonės vieni kitiems padeda, kartais atrodo, kad ten egzistuoja kita kultūra.

Supratau, kad kai kurie žmonės, atėję į mano gyvenimą, su manimi yra tik dėl populiarumo. Lygiai taip pat ir su vaikinais.

Galbūt mano klaida, kad aš greitai pradedu pasitikėti žmonėmis. Esu buvusi ne viename pasimatyme, kai vaikinus sutinku „Tinder“ pažinčių programėlėje.

Nors dabar aptingau, kartais pagalvoju, kad neverta kelias valandas ruoštis dėl vaikino, kai nežinau, ar jis man patiks, tačiau kelis pasimatymus išskirčiau.

Vienas pasimatymas buvo toks nuobodus, kad nusprendžiau jame pabūti iki galo tik todėl, jog buvome gerame restorane ir norėjau nemokamai pavalgyti, o per kitą su vaikinu susipykome ir galiausiai turėjau sumokėti už jo alų bare, nes jis pareiškė, kad taupo pinigus.

Man patinka menininkai, su išskirtiniu stiliumi ir požiūriu į gyvenimą.

– Kokie tavo santykiai su tėvais?

– Nemeluosiu, anksčiau buvo visko, bet dabar, kai gyvename atskirai, jie tapo harmoningi, labai gerai sutariame ir dažnai susiskambiname. Mačiau juos seniai dėl pandeminės situacijos. Jie tik neseniai pasiskiepijo, nenorėjau jų užkrėsti, todėl nevažiavau aplankyti.

Nuolatos iš jų sulaukiu palaikymo, jie manimi didžiuojasi, kad bandau kurtis gyvenimą savarankiškai. Ne iš visų šeimos narių sulaukiau palaikymo, pavyzdžiui, mano močiutė niekada nesuprato, ką aš tame internete veikiu.

Kai filmuodavau vlogus, ji slapčia klausydavosi už sienos ir kartodavo, kad baigčiau šituos cirkus, bet tai amžiaus ir požiūrio skirtumai.

Gerda Bieliauskaitė. Asmeninis archyvas

– Mūsų visuomenė, ypač šiuo metu, yra labai jautri. Kiekvienas žodis, pasakytas viešai, sukelia dideles emocijas. Kaip pati reaguoji į neigiamus komentarus?

– Čia juk Lietuva, čia visi nuolatos pikti ir viskuo nepatenkinti. Anksčiau skaitydavau komentarus ir verkdavau apsikabinusi pagalvę.

Tiek daug patirta streso, bet dabar esu išsiugdžiusi savikontrolę, nes tiesiog pavargau. Neskaitau, nes žinau, kad bus kažkas šlykštaus, kas man sugadins nuotaiką.

– Sirgai depresija. Kuo ji pasireiškė? Ar tai buvo žinomumo padarinys?

– Susirgau būdama šešiolikos metų. Nieko nenorėjau matyti, nieko nenorėjau veikti, tik gulėti lovoje, užsitraukusi užuolaidas, visiškoje tamsoje.

Manau, kad tai ne kiek žinomumo, o mokykloje patirtų patyčių padarinys. Aš visada buvau tyli, todėl buvau lengva auka žmonės. Bendraklasiai tyčiodavosi dėl mano blyškios odos spalvos ir žemo ūgio.

Buvau pravardžiuojama šmėkla. Kadangi neturėjau draugų, grįžusi namo sėdėdavau internete, domėdavausi makiažais, susiradau virtualių draugų.

Niekada nesusitikau su tais žmonėmis. Iš tiesų būtų įdomu pamatyti jų veidus, nes mes visi buvome susikūrę netikras anketas su kitų žmonių nuotraukomis ir vardais.

Niekas nežinojo, kas kaip atrodo.

Aš kompleksavau dėl savo išvaizdos. Į mokyklą eidavau su aukštakulniais, o kad neatrodyčiau tokia blyški, pradėjau naudoti savaiminio įdegio kremus.

Nenorėjau eiti į soliariumą, nes ultravioletiniai spinduliai skatina senėjimą, atsiranda raukšlių, o aš bijau pasenti. Iki šiol mane vejasi praeities šešėliai, kaip ir dauguma merginų nesijaučiu savimi pasitikinti, jei nesu pasidažiusi.

Dabar kosmetikai neišleidžiu daug pinigų, nes turiu prikaupusi jos labai daug, bet jei perku, tai netaupau ir galiu vienu kartu išleisti daugiau nei šimtą eurų.

– Kas tau padėjo išbristi iš depresijos?

– Vis dar su tuo kovoju, labai svarbu artimųjų palaikymas ir draugų buvimas šalia. Svarbu suvokti, kad žmogaus, sergančio depresija, nuotaika gali keistis kas porą minučių.

Manau, kad visiškai pasveikti neįmanoma, visada bus sunkesnių laikotarpių ir reikia kažkaip juos išgyventi.

– Nevenkim to fakto, jog esi skandalinga nuomonės formuotoja. Ar nesunku nuolatos būti įvykių sūkuriuose?

– Aš pavargau, nenoriu su niekuo pyktis, nes tai kainuoja daug emocijų, ašarų, streso. Nenoriu būti žinoma kaip skandalinga asmenybė. Subrendau, todėl dabar į viską žvelgiu kitaip ir dėl tam tikrų savo poelgių gailiuosi.

Lietuvoje apskritai sunku būti žinomu žmogumi, nes ne tik negali niekuo pasitikėti, bet eidama gatve ar parduotuvėje tu nuolatos sulauki žvilgsnių, girdi, kai apkalba, kaip tu atrodai.

Gerda Bieliauskaitė. Asmeninis archyvas

– Išleidai dainą. Ar tai buvo sena tavo svajonė?

– Nuo vaikystės norėjau būti atlikėja. Man patinka kurti, išlieju savo emocijas, o kai rezultatas patinka kitiems, tai – nerealu. Iš „YouTube“ neįmanoma užsidirbti. Užsienyje taip, ten moka už peržiūras, o Lietuvoje už 300 000 kartų peržiūrėtą vaizdo įrašą gavau vos šimtą eurų. Išleisti dainą taip pat kainuoja daug.

Dainos įrašymas profesionalioje studijoje kainuoja nuo kelių šimtų eurų, tai jos tikrai neatsiperka, tai darai tik iš idėjos.

– Į kokį žmogų pati lygiuojiesi?

– Seku daug užsienio nuomonės formuotojų, jie mane įkvepia, pasisemiu idėjų nuotraukoms ar net makiažui. Lietuvoje nėra tokių žmonių, kuriais žavėčiausi, kartais pažiūriu, kas kuo dalijasi, tačiau nėra nė vieno, kuris kurtų įdomų turinį.