Nuo 14 metų savarankiškai keliones planuoti pradėjusi Meda – apie šeimos ir mokytojų reakcijas, taupymo patarimus bei savęs pažinimą

Kelionės – nenutrūkstanti ir viena vertingiausių Medos gyvenimo dalis.

Kiek toliau nei už 13 tūkstančių kilometrų mergina studijuos grafinį dizainą. Žinoma, į Australiją Medą ne mažiau vilioja siekis pamatyti Okeanijos bei Azijos šalis, o taip pat – galimybė atsistojus ant banglentės skrosti per Ramiojo vandenyno bangas.

Savo instagramo paskyroje keliautoja pasakoja, jog keliavimas ją sužavėjo dar ankstyvoje paauglystėje. Tada viskas ir prasidėjo. „Išraizgiau visą internetą, perskaičiau visus Makaliaus ir Orijaus straipsnius, peržiurėjau šimtus „Youtube“ video, susijusių su kelionėmis“,– su savo sekėjais dalijosi mergina.

Pirmąją kelionę sau ir savo mamai mergina suorganizavo būdama 14 metų – tai buvo kelionė į Paryžių. Meda pati surado kelionės bilietus, apartamentus, kuriuose kartu su mama ir gyveno, taip pat sudarė ir visą veiklų planą. O rezultatas iš tiesų gavosi neprastas – per 4 dienas mergina ir jos mama neišleido nė 200 eurų.

„Supratau, kad keliauti nėra nei sunku, nei baisu ir netgi pinigų labai daug nereikia. Taip metams einant pradėjau dar daugiau keliauti, karts nuo karto kažką apie tas keliones ir parašydavau, pasidalindavau su draugais, pradėjau jiems planuoti keliones“,– pasakojo mergina, savo pomėgį pavertusi darbu, mat šiandien kelionių planai sudaromi jau ir platesnei auditorijai.

Meda sako, jog vadina save ne turiste, o keliautoja.

Progą pasikalbėti su keliautoja Meda turėjo ir Alfa.lt.

Savo instagramo paskyroje rašei, jog keliaudama 11 klasėje apie 2-3 mėnesius nėjai į pamokas. Kaip į tai žiūrėjo tavo mokytojai/bendraklasiai? Ar netrūko palaikančių tavo siekį pamatyti pasaulį?

Turėjau ir labai supratingų mokytojų, ir manančių, kad be jų dėstomo dalyko nėra nieko svarbiau. Aišku, gerbdavau ir tokius, stengdavausi per daug neatsilikti ir grįžus po ilgesnių kelionių padirbti daugiau, kad pasivyčiau.

Su visais mokytojais stengiausi palaikyti gerus ryšius ir parodyti, kad man tos kelionės tikrai svarbios, jog nekeliauju tik tam, kad praleisčiau jų pamokas.

Na, ir mokyklą baigiau, egzaminus išlaikiau tikrai neblogai. Manau, esu tik įrodymas, kad keliones su mokykla derinti tikrai įmanoma. Net ir kai ne visiems mokytojams tai patinka.

Ar gali išskirti vieną iš tavo šeimos nuskambėjusią frazę, kuri apibūdintų jos požiūrį į tavo pomėgį keliauti?

Mano mama sako, kad mano kelionės jai prilygsta kito žmogaus ėjimui į parduotuvę. Tarkim, jei kažkas skambina mamai ir sako ,,einu į parduotuvę, ką nupirkti?’’, tai aš, kai skambinu, sakau ,,skrendu į Jordaniją, ko lauktuvėm norėtum?’’.

Esi sakiusi, jog tam, kad kelionių metu galėtum sau leisti daugiau, būdama namie šiek tiek apriboji savo poreikius. Galbūt gali pasidalinti tokių situacijų pavyzdžiais?

Kasdieniškos gyvenimo situacijos – renkiesi rečiau eiti valgyti mieste, mažiau apsipirkinėti ar pramogauti.

Kaip keliaujant patartum protingai paskirstyti biudžetą? Už ką žmonės dažniausiai permoka, nors galėtų sutaupyti?

Manau, beveik už viską, jei žmogus gali sau leisti daugiau, jis ir permokės. Pagrindinė taisyklė, jei nori nepermokėti – reikia turėti kantrybės. Kantrybės skrolinti, ieškoti apartamentų arba lėktuvo bilietų, ieškoti pigesnių opcijų. Kai kurių žmonių laikas brangesnis, tad jie verčiau renkasi permokėti, negu ieškoti pigesnių pasirinkimų.

Ar esi nusistačiusi biudžetą, į kurį stengiesi įtilpti kelionių metu?

Tiesiog nuolat bandau sugalvoti būdų, kaip tą kelionę padaryti pigesne: savanoriauju, važiuoju su „Erasmus“ projektu, ieškau pažįstamų toje šalyje. Na, ir kol kas viskas pavyksta.

Tik vieną kartą esu buvusi prie ribos, kai banko sąskaitoje turėjau tik kelis eurus, o liko dar kelios dienos keliauti. Tada kažkaip sugebėjau tą patį vakarą rasti vienkartinį darbelį – reikėjo išversti tekstą į lietuvių kalbą. Gavau keliasdešimt eurų, kurių užteko keliom dienom.

Vėl gi, tuo metu man buvo vos 17 metų – dar neturėjau tiek daug patirties su kelionėmis. Dabar ir visai kitaip skaičiuoju pinigus, ir labiau gaudausi pasaulyje bei tokiose situacijose.

Kokia buvo tavo brangiausia ir pigiausia kelionė?

Viena iš pigiausių kelionių buvo šį gruodį – išleidau tik 190 eurų, o aplankiau Izraelį ir Jordaniją. Brangiausia turbūt bus ateinanti kelionė į Balį, ten taip pigiai jau nenuskrisi… Na, bet manau pavyks sutaupyti ten gyvenant, nes viskas daug pigiau.

Ką tavo patirtis sako apie galimybę suderinti darbą su keliavimu? Juk kartais tam, kad galėtum išvykti, visai nebūtina imti atostogų?

Na, aš per kelis metus perkėliau visiškai visus savo darbus į internetą, tai atostogų neimu, nes dirbu keliaudama. Bet vėlgi, net jei ir dirbi darbą, kuriame reikia būti fiziškai vietoje, galima išnaudoti ilguosius savaitgalius.

Tai kiek, vis dėlto, šalių esi aplankiusi?

Žinau, kad kažkur apie 30 šalių, bet jei dar kada gausiu šį klausimą, manau, reikės pabandyt suskaičiuot. Neturiu tikslo aplankyti kuo daugiau šalių – jei man toje šalyje patinka, grįšiu ten nors ir dešimtą kartą.

Yra nemažai šalių, kuriose buvau bent po 5 kartus. Nelaikau savęs turiste, vadinu save keliautoja, nes man patinka pabūti šalyje ilgiau, įsilieti į kasdienį vietinių gyvenimą. Pavyzdžiui, šią vasarą grįžau į Portugaliją trečią kartą ir gyvenau ten ilgiau nei mėnesį.

Yra merginų, kurios net ir gerai pažįstamame mieste nesijaučia visiškai saugios, o tu po pasaulį keliauji viena. Kokie tavo patarimai toms merginoms, kurios nori keliauti vienos, tačiau bijo tą daryti?

Aš visada dalinuosi savo lokacija su artimiausiais draugais ir šeimos nariais. Parašau jiems, jei išeinu kažkur su nepažįstamu žmogum. Be abejo, gali vengti eiti viena į miestą, kai jau tamsu, arba nebendrauti su nepažįstamais žmonėmis, bet aš stengiuosi tiesiog pasitikėti tuo, ką sako mano kūnas ir „gut feeling“ – šis po daug kelionių labai paaštrėjo.

Jei jauti, kad kažkas ne taip, arba žmogus atrodo neaiškus – taip ir yra. Na, o jei jau patenki į tokią situaciją, labai svarbu stengtis išlikti šalto proto ir ne stresuoti, o mąstyti, ką gali padaryti.

Taip pat, „Apple“ telefonai turi funkciją, kai 5 kartus paspaudus išjungimo mygtuką, įsijungia SOS, ir tavo artimiesiems bei pagalbai yra pranešama, kad tu pavojuje.

O kokius išskirtum keliavimo vienam privalumus?

Turbūt pats pagrindinis yra tai, kad prie nieko nereikia derintis ir darai visiškai ką nori, kaip nori ir kada nori.

Na, o mano mėgstamiausias, tai tas, kad susipažįsti su savim taip, kaip niekada anksčiau – kelionėse įvyksta daug situacijų, kurios kasdienybėje neįvyktų, tad būna labai įdomu pamatyti, kaip tavo protas ir širdis į jas reaguoja.

Ir, kas be ko, daug lengviau susipažinti su žmonėmis. Kai keliauji su draugais, tau gerai ir su jais, esi komforto zonoje. Na, o kai esi vienas, ir, jeigu nenori būti vienas, esi priverstas žengti pirmą žingsnį ir susipažinti su kažkuo. Kas iš tikrųjų net nėra taip sunku, nes keliautojai yra labai paprasti ir nuoširdūs žmonės.

Kokią pažintį vertini labiausiai? Papasakok apie tą žmogų.

Iš kiekvienos draugystės aš stengiuosi pasiimti viską, tad tikrai turėjau daug įdomių, išskirtinių draugysčių. Vertinu tas pažintis, iš kurių kažko išmokstu, širdis prisipildo meilės, o nuo veido nedingsta šypsena.

Be abejo, pažintis su Robu – viena iš jų. Tai – išprotėjęs (gerąja prasme) 67 metų senelis, kuris serga vėžiu, tačiau surfina (čiuožia banglente – Alfa.lt) geriau nei daugelis jaunimo.

Turbūt tik dėl jo taip stipriai pamilau surfinimą ir gavau motyvacijos bei įkvėpimo visam gyvenimui. Jis man tapo kaip senelis, o susipažinom visai netikėtai – sėdėjome su drauge Maroke esančioje kavinėje ir kalbėjome apie surfinimą, o jis išgirdo ir prisijungė į pokalbį.