Nieko nesinori: kaip žmogų užvaldo apatija

Apatija. Pixabay

Apatija – jausmų blokavimo pasekmė

Stiprios neigiamos emocijos gali būti tokios skausmingos ir nepakeliamos, kad jų suvokimas ir išgyvenimas tampa pavojingi ir sunkūs.

Tada atrodo, kad vienintelis būdas su jomis kažkaip susidoroti, – tai jas nuslopinti, užgniaužti, užšaldyti. Ir tai padeda kaip anestezija – skausmo nelieka, tik lengvas šaltukas.

Deja, neįmanoma pasirinktinai nuslopinti tik skausmą. Nuslopinama viskas iškart: ir džiaugsmas, ir pasitenkinimas, ir entuziazmas, ir gyvybinė energija. Lieka apmarinimo būsena, vangus prislėgtumas, nuovargis, kuris nepraeina ir ilsintis.

Kūnas – apsunkęs, tarytum prikimštas akmenų, paprasti judesiai pasidaro varginantys.

Kartais būna sunku net atsikelti, nusiprausti, apsirengti.

Aštrioje apatijos formoje gali atsirasti skausminga bejausmės būtybės būsena, kai žmogus jau norėtų pajausti bet kokį skausmą, kad tik pasijustų gyvas, o ne medinis kaip Buratinas, bet nebegali.

Tai depresinis apatijos vystymosi kelias.

Tokia forma išgydoma, tačiau psichoterapija būna nesaldi: kad žmogus vėl atgautų sugebėjimą jausti, tenka atgaivinti ir išgyventi visą tą skausmą, kuris buvo užšaldytas.

Gyvenimas be skonio

Antrasis apatijos vystymosi kelias – tai nesugebėjimas atpažinti jausmų.

„Aš nežinau, ką jaučiu“, – dažnai sako apatijos pacientai. Kažkas gniaužia gerklę, spaudžia krūtinę, bet kaip tai pavadinti, neaišku.

Dažnai artimos emocijos būna tarytum sulipusios, žmogus negali atskirti liūdesio ir ilgesio, susižavėjimo ir džiaugsmo. Kartais iš viso jausmų rinkinio lieka tik du pusfabrikačiai: pozityvas ir negatyvas

. Žmogui gali pasidaryti sunku ne tik apibūdinti jausmą, bet ir jį pastebėti, užfiksuoti. Tikriausiai teko matyti nirštantį žmogų, kuris sako, kad visai nepyksta.

Gyvenimas be skonio. Pixabay

O dabar įsivaizduokite, kad taip visiškai nefiksuodami, ką jie jaučia, ir nesuvokdami, nepastebėdami, kaip tie jausmai pasireiškia išorėje, kai kurie žmonės taip nugyvena didžiąją savo gyvenimo dalį.

Tokių žmonių gyvenimas gali būti gana turiningas, tačiau jis praeina pro sąmonę. Neįsisąmoninti, nepastebėti, neįvardinti jausmai blyksteli kaip kibirkštėlės ir užgesta, nepalikdami jokios galimybės kurti gyvenimo, orientuojantis į save, į savo pojūčius. Lyg ir yra emocijos, lyg ir judina, bet kas tai, iš kur atsiranda ir kas jas sukelia, jiems neaišku.

O sąmonės lygmenyje lieka tik tuštuma. Viskas išsitrina, viskas nuslopinama, pamirštama. Susiraizgo į vieną neišpainiojamą kamuolį. Nėra galimybės išgirsti savęs. Ir atrodo, kad viduje nėra nieko.

Tai yra aleksitiminis apatijos vystymosi kelias.

Pacientui gali padėti ilgalaikė psichoterapija Tokiems žmonėms labai sunku išmokti įsiklausyti į save, pastebėti, kas su jais vyksta, surasti tikslius žodžius savo jausmams apibūdinti ir dar prisiminti juos, pasilikti savo atmintyje.

Jausmų stoka

Dar vienas apatijos atsiradimo variantas – tai paprasčiausias jausmų nebuvimas.

Jausmai nėra užblokuoti ir nėra neatpažįstami. Bet jų nėra. Tai deficitinis apatijos variantas. Jausmai gali būti prarasti dėl psichinės ligos ar paprasčiausiai nesusiformavę vystantys.

Tai būdinga įvairioms autizmo formoms.

Pirmiausia pažeidžiami tie jausmai, kurie susiję su socialine kompetencija, sugebėjimu pajusti kito žmogaus būseną, suprasti, kaip žmonės suranda sąveikos taškus.

Jeigu žmogui nėra susiformavę aukštesniosios emocijos, pavyzdžiui, sugebėjimas mylėti, jausti dėkingumą, įsijausti į kitą asmenį, tai jo ryšiai su kitais bus formalūs, mechaniški.

Tuštumą jis stengsis užpildyti ir nuobodulį išblaškyti ritualiniais žaidimais, vaidyba, formaliais pasirodymais be jausmų, kad atrodytų, jog elgiasi, kaip priklauso.

Emocijų deficito gydymas yra labai sudėtingas. Kad išaugintų savyje jausmus, kurie buvo ištrinti arba kurių visai nebuvo, išmoktų juos jausti, žmogui reikia milžiniškų dvasinių pastangų, sistemingo ir ilgalaikio darbo su savimi, rašo psichoterapeutė Etel Golland portale „Psychologyjournal“.

Tikriausiai suvokėte, kaip pavojinga slopinti savo jausmus, net ir pačius nemaloniausius. Toks elgesys gali sukelti apatiją – gyvenimo skonio praradimą.

Apatija. Pixabay