Neurotiška asmenybė: dėmesio troškimas

Dėmesio, pripažinimo ,pagyrimo, pritarimo troškimas visada susijęs su neurotine būsena ir neurotiniu suvokimu.

Dėmesio trokštantis žmogus labai smarkiai priklauso nuo to dėmesio, bijo jo netekti, o netekęs išgyvena nemalonių emocijų audrą: pyktį, susierzinimą, agresiją, nerimą, pavydą.

Trokšti dėmesio – normalu, nes dauguma taip gyvena, tačiau laimės tai nesuteikia. Ypatingai sunku suaugusiam žmogui. Tai normalu mažam vaikui, kuriam reikia, kad juo kas nors pasirūpintų, pamaitintų.

Dėmesio, pripažinimo, pritarimo trokštantys žmonės paprastai būna padorūs, malonūs, negailintys komplimentų ir sugebantys užčiuopti kito reikšmingumą, kaitinti jį, tuo didindami savo vertingumą, mokantys gražiai pakalbėti, įtikti pašnekovui.

Viskas būtų gerai, jei ne vienas bet. Visa tai jie daro klastingai, siekdami savo tikslo, tiksliau, trokšdami patenkinti savo poreikį.

Tokiam žmogui reikia kitų pritarimo ir jo reikšmingumo patvirtinimo. Siekdamas savo tikslo, jis manipuliuoja kitais ir meistriškai vaidina savo „geruolio“ vaidmenį.

Dėl pagyrimo toks žmogus bus pasirengęs dirbti, triūsti, stengtis atitikti savo ir kitų nustatytus standartus, vystyti kokią nors veiklą, vaidinti pasirinktą vaidmenį, stengtis būti reikalingam ir naudingam.

Pykti ant tokių žmonių – beprasmiška, bandyti jiems padėti, jeigu nesate specialistas, – taip pat.

Kai kiti į neurotiką reaguoja gerai, kai jo nekritikuoja, nesmerkia, nevertina , neabejoja jo sprendimais ir pasirinkimu, tada jis jaučiasi jaukiai ir saugiai.

Kai tik jis susiduria su menkiausia kritika ar nepritarimu, jis iškart pasijunta sutrikęs, atstumtas, nereikalingas, netikėlis. Tada jis gali reaguoti pykčiu ir agresija, užsispyręs įrodinėti savo tiesą, stengtis pakeisti kito nuomonę arba kentėti tyliai.

Tokia elgsena visada būna susijusi su nuolatine kova už dėmesį ir pripažinimą.

Toks žmogus bus pasmerktas amžinai įtampai ir stresui, nepaisant to, kad gyvenimas jam protarpiais atrodo jaukus ir saugus. Reikia pridurti, kad kova visada vyksta tik žmogaus galvoje.

Kasdienybėje jo niekas nepuola, niekas neragina, neverčia nieko daryti. Jis pats pasirenka, ar jam pasirinkti gynybinę, ar puolamąją poziciją, ginant savo psichologinę teritoriją, iš baimės prarasti savo reikšmingumą ir išskirtinumą.

Neurotiškas asmuo visada stengiasi (nesąmoningai) būti šalia žmonių, kurie sugeba nuolat patvirtinti jo reikšmingumą, kurie atlieka gynėjo, puolančiojo ar maitintojo dėmesiu vaidmenį.

Ir tai visada būna abipusis žaidimas, turintis patenkinti ir vieno, ir kito pripažinimo ir dėmesio poreikius. Jie tampa priklausomi vienas nuo kito ir nuo ryškių emocijų išgyvenimų.

Neurotinis sutrikimas būna susijęs ir su žmogaus nesugebėjimu išgyventi džiaugsmo ir pasitenkinimo dėl paprastų jausmų, kurie neurotikui atrodo nuobodūs ir neįdomūs. Jam reikia tikros dramos.

Dėl jos jis pasiryžęs veidmainiauti, nutylėti, manipuliuoti, pataikauti, įsižeisti, kentėti, kad galėtų tęsti savo mėgstamą teatrą.

Teatrą, kur pagrindinis herojus, režisierius, kritikas ir žiūrovas yra jis pats. Jis išgyvena daug ryškių emocijų, pasitenkinimo ir kančių.

Tik paprastam gyvenimui ir paprastai laimei jo teatre vietos neatsiranda, rašo portalas „Psychologyjournal“.