Nejuntamas moters ašarų kvapas 44% sumažina vyrų agresiją

Naujas Veizmano instituto atliktas tyrimas liudija, kad žmogaus ašaros turi daug daugiau bendro su kitų gyvūnų ašaromis, nei manyta anksčiau: jose yra cheminių medžiagų, kurios mažina vyrų agresiją.

Taip pat taip patelės ašaros veikia peles ir akluosius žemrausius – ašaros reflekso lygmeniu suaktyvina uoslės receptorius ir pakeičia su agresija susijusias smegenų grandines, gerokai sumažindamos agresyvų elgesį.

Čarlzą Darviną glumino ašaras išsiskiriančios emocijų pasekoje, ir jis abejojo jų naudingumu, išskyrus jų funkciją sudrėkinti akis. Jis spėliojo, kad emocinės ašaros žmonėms galėjo atsirasti atsitiktinai.

Žinduolių ašarose yra cheminių medžiagų, kurios veikia kaip socialiniai signalai, vienas iš jų – mažinti agresiją. Pavyzdžiui, pelių patelių ašarose yra signalų, kurie išjungia patinų agresiją, slopindami veiklą agresyviuose jų smegenų tinkluose. O aklųjų žemrausių patelės verkia, kad sumažintų patinų agresiją jų atžvilgiu.

Dabar Veizmano mokslo instituto (Izraelis) mokslininkai atliko keletą eksperimentų, siekdami išsiaiškinti, ar moterų ašarų uostymas žmonių tarpe, kaip ir graužikų, sumažina vyrų agresiją ir kokį funkcinį poveikį tai daro jų smegenims.

Ankstesni tyrimai parodė, kad moterų ašarose yra bekvapio cheminio signalo feromono, kuris mažina vyrų seksualinį susijaudinimą, fiziologinius susijaudinimo rodiklius ir testosterono kiekį.

Tyrėjai surinko ašaras iš šešių 22-25 metų amžiaus donorių, kurių vienos žiūrėjo liūdnus vaizdo klipus. Po to 25 vyrų buvo paprašyta žaisti pinigų žaidimą su priešininku, kuris, kaip jiems buvo pasakyta, buvo žmogus, tačiau iš tikrųjų buvo kompiuterinis algoritmas.

Žaidimas buvo sukurtas taip, kad sukeltų agresyvią vyro reakciją į priešininką, kuris tariamai sukčiavo. Vyras galėjo atkeršyti priešininkui, priversdamas jį prarasti pinigus be jokios asmeninės naudos sau.

Prieš pradėdami žaidimą dalyviai uostė arba moters ašaras, arba fiziologinį tirpalą (abu bekvapiai). Jie tiksliai nežinojo, ką įkvepia. Tyrėjai pastebėjo, kad po ašarų poveikio vyrų agresija sumažėjo 43,7 proc.

Siekdami įvertinti rezultatų patikimumą, jie atliko statistinę procedūrą, kai iš vieno duomenų rinkinio sukuriama daug imitacinių imčių. Tai leidžia jiems įvertinti rezultatų patikimumą ir nustatyti atsitiktinio rezultato tikimybę. Atlikus analizę paaiškėjo, kad atsitiktinio rezultato tikimybė yra 2,9 proc.

Mokslininkai pakartojo eksperimentus, tirdami vyrų smegenis funkcinio magnetinio rezonanso tomografijos (fMRI) metodu.

Dviejose su agresija susijusiose smegenų struktūrose – kairiojoje priekinėje salvinėje skiltyje ir prefrontalinėje žievėje – tyrėjai pastebėjo sumažėjusį aktyvumą po ašarų poveikio.

Nustatyta reikšminga koreliacija tarp eksperimentinių sąlygų (ašaros, palyginti su fiziologiniu tirpalu) ir aktyvumo šiose srityse.

Mokslininkai nustatė, kad ašaros paveikė tik kairiąją priekinę smegenų insulinę skiltį, kurioje padidėjo ryšys su dešiniąja amigdala ir kriaušine žieve.

Be bendrų struktūrinių ryšių, šios sritys yra funkcinio tinklo, susijusio su uosle ir agresija, dalis.

Tokiu būdu ašaros suaktyvina uoslės receptorius ir pakeičia su agresija susijusias smegenų grandines, todėl labai sumažina agresyvų elgesį. Šie rezultatai rodo, kad ašaros yra cheminė „antklodė”, apsauganti nuo agresijos.

Šis poveikis būdingas graužikams ir žmonėms, o galbūt ir kitiems žinduoliams.

Mokslininkai nori išplėsti tyrimą ir įtraukti ašaras uodžiančias moteris, kad susidarytų išsamesnis ašarų poveikio vaizdas.