Mes, 60-80-ųjų vaikai, įpratome viską daryti patys – nes geriau už mus niekas nepadarys...

Aš dievinu savo kartą – mes įpratome niekuo nepasikliauti ir iš niekur nieko nelaukti.

Mes – labiausiai užgrūdinta ir, kitų pavydui, progresyviausia karta. Mes, 60-80-ųjų vaikai, įpratome viską daryti patys – nes geriau už mus niekas nepadarys…

Pasaulis keičiasi žaibišku greičiu ir mes daromės kitokie. Ne geresni ir ne blogesni, tiesiog ne tokie, kaip vakar.

Kartai po prieinamo interneto atsiradimo sunku suprasti, kas buvo iki tol…

Žodžiu, skiriama 60-80-ųjų vaikams…

Tai mes kalbame citatomis iš knygų, multfilmų ir kino, o sielos gelmėse užjaučiamai žiūrime į tuos, kurie klausia: „O iš kur tai?“

Tai mums dirbo visa vaikų kinostudijų industrija ir geriausi aktoriai varžėsi mokėjimu dainuoti, šokti ir vaizduoti mūsų mylimus herojus – kad tik mes augtume normaliais žmonėmis!

Dar mes mokame draugauti ir neatleidžiame išdavystės.

Mes dar atsimename, kad mylėti žmogų – toli ne žodžio „miegoti“ su juo sinonimas.

Mes išgyvenome šalies griūtį, 90-uosius, porą pasaulinių krizių ir kelis karus (ypač vidinius).

Mes galiausiai supratome, kad mūsų tėvai darė dėl mūsų viską, ką galėjo. Net jei nedarė nieko.

Mes dabar jau tiksliai suvokėme, kad „kieta“ – tai ne klubai kiekvieną savaitgalį, ne laipsniai stiklinėje, o sveika veido spalva, kietas miegas ir brangūs žmonės šalia.

Mes ranka brėždavome paraštes sąsiuviniuose, mušdavomės išskirtinai „iki pirmo kraujo“ ir jau daugelį palaidojome.

Mes – labiausiai užgrūdinta ir, kitų pavydui, progresyviausia karta.  

Mes įpratome nieko neklausyti, niekuo nepasikliauti ir iš niekur nieko nelaukti.

Mes, 60-80-ųjų vaikai, viską įpratome daryti patys – todėl kad geriau už mus niekas nepadarys…

Mes tiksliai žinome, kad šiame pasaulyje daugiau niekada nebus tokių kaip Maiklas Džeksonas, Queen ir Led Zeppelin ir niekam iki šiol nepavyko pakeisti tokių netekčių kaip  The Beatles.

Tai mes vaikystėje valandomis lygindavome dygią tarybinę uniformą, o šiandien taip pat kruopščiai rūpinamės zomšine avalyne.

Mums niekada nesuprasti, kaip lauke gali būti nuobodu, juk kiekvienas mūsų gali iškart suskaičiuoti šimtus žaidimų „be nieko“, dešimtį žaidimų su kamuoliu, kokias septynias pramogas su paprastu pagaliu ir konservų skardine, nekalbant jau apie kreideles ir kitą „turtą“.

Tai mes kalbame citatomis iš knygų, multfilmų ir kino, o sielos gelmėse užjaučiamai žiūrime į tuos, kurie klausia: „O iš kur tai?“

Tai mums dirbo visa vaikų kinostudijų industrija ir geriausi aktoriai varžėsi mokėjimu dainuoti, šokti ir vaizduoti mūsų mylimus herojus – kad tik mes augtume normaliais žmonėmis!

Dar mes mokame draugauti ir neatleidžiame išdavystės.

Mes dar atsimename, kad mylėti žmogų – toli ne žodžio „miegoti“ su juo sinonimas.

Mes išgyvenome šalies griūtį, 90-uosius, porą pasaulinių krizių ir kelis karus (ypač vidinius).

Mes galiausiai supratome, kad mūsų tėvai darė dėl mūsų viską, ką galėjo. Net jei nedarė nieko.

Mes dabar jau tiksliai suvokėme, kad „kieta“ – tai ne klubai kiekvieną savaitgalį, ne laipsniai stiklinėje, o sveika veido spalva, kietas miegas ir brangūs žmonės šalia.

Mes ranka brėždavome paraštes sąsiuviniuose, mušdavomės išskirtinai „iki pirmo kraujo“ ir jau daugelį palaidojome.

Mes – labiausiai užgrūdinta ir, kitų pavydui, progresyviausia karta.  

Mes įpratome nieko neklausyti, niekuo nepasikliauti ir iš niekur nieko nelaukti.

Mes, 60-80-ųjų vaikai, viską įpratome daryti patys – todėl kad geriau už mus niekas nepadarys…