Melas, kurį kasdien sakau savo vyrui, kad jis būtų laimingas: tai jo paties labui

Esu ištekėjusi už vyro, kurį pažinojau beveik 10 metų, kol jis tapo mano vyru.

Kai susižadėjome, jau kurį laiką gyvenome kartu, todėl, išskyrus tai, kad ant mano piršto bus dar vienas žiedas, nemaniau, kad susituokus kas nors pasikeis.

Iš pirmo žvilgsnio nieko ypatingo neįvyko.

Buvo malonu vadinti vienas kitą vyru ir žmona, nors dėl to jaučiausi vyresnė.

Mes tiesiog gyvenome toliau.

Bet vis dėlto kažkas jautėsi kitaip.

Emociniu lygmeniu jaučiausi kur kas labiau susijęs. Įsipareigojome vienas kitam praleisti visą likusį gyvenimą kartu ir visada stengtis, kad vienas kitą padarytume laimingą.

Kad ir kaip gražiai tai skamba, kartu tai kelia ir baimę.

Tai, kas mane daro laimingą, ne visada gali padaryti laimingą jį, ir atvirkščiai. Žinau, kad tai susiję su kompromisais ir bandymu rasti tinkamą pusiausvyrą.

Taip pat supratau, kad lengviau sakyti vyrui mažus nekaltus melus nei tiesą - bent jau dėl laimingos santuokos.

Tai gali būti smulkmenos, pavyzdžiui, pasakymas, kad neprieštarauju, jei jis po darbo žiūrės futbolą, net jei iš tikrųjų noriu su juo išgerti taurę vyno ir pasikalbėti apie prabėgusią dieną.

Galbūt tuo metu mane tai erzino, bet žinojau, kad jis mėgsta šį sportą ir laiką prie televizoriaus išnaudoja atsipalaidavimui ir poilsiui.

Taigi aš guliu ant lovos ir ieškau kokios nors pramogos arba skambinu draugei, jei rudeniškai noriu atsikratyti streso.

Tačiau kartais iš mano lūpų išsprūsta rimtesnis melas. Dažnai tai būna visai netikėta, bet aš apie tai net nesusimąstau.

Mano vyras dažnai manęs klausia, ar esu laiminga. Tai paprastas klausimas, į kurį atsakau linktelėdama galva, nors galvoje turiu sąrašą dalykų, dėl kurių esu nelaiminga.

Jei visą tą sąrašą jam iškločiau, paprastas klausimas virstų ilgu ir nuobodžiu pokalbiu.

Žinau, kad gyvenu puikiai ir turiu už ką būti dėkinga, bet dar negaliu nuoširdžiai pasakyti, kad esu 100 % laiminga. Tiesiog dar nepasiekiau visko, ko reikia, kad būčiau visiškai laimingas.

Yra dalykų, kuriuos paaukojau dėl santuokos, projektų, kuriuos atidėjau, ir svajonių, kurių neįgyvendinau, - visa tai tam, kad mūsų, kaip sutuoktinių poros, gyvenimas būtų sėkmingas, bet neleisiu vyrui to žinoti.

Kai kas gali sakyti, kad vengiu konfliktų, tačiau turiu dar vieną priežastį meluoti vyrui apie savo laimę.

Nenoriu, kad jis manytų, jog tai jo kaltė.

Žinau, kad jis stengiasi, kad būčiau laiminga, ir žinau, kad jis mane myli. Priversdama jį jaustis blogai, sakydama jam tiesą, niekaip nepadėsiu situacijai, tad kam stengtis?

Pasakoti jam visus savo rūpesčius, baimes ir apgailestavimus yra nereikalinga. Todėl vietoj to linkteliu galva, nusišypsau ir laukiu, kol jis mane pabučiuos, kai atsakys: "Aš irgi."

Ir staiga mano rūpesčiai išnyksta.

Tad galbūt tą akimirką vis dėlto nemelavau?

Irena