Lietuvės, gyvenančios Islandijoje, kuriami tortai atima žadą

Tačiau tai nėra įprasti tortai – moteris ant kepinių perkelia įspūdingiausius Islandijos gamtos objektus.

„Žmonių, verkiančių iš netikėtumo, iš nuostabos, pamačius mano tortus, jau mačiau“, – pasakoja ji.

Loreta prisimena, kad apsigyventi Islandijoje niekada neplanavo, o kelionę į šią šalį ji vadina labiau avantiūra.

Tiesiog kolegė paskambino ir pasiūlė skristi, o ji ėmė ir sutiko.

Taigi, 2016 metų liepos 3 dieną Loreta ir jos kolegė išsilaipino atšiauriame Islandijos Keflaviko oro uoste.

Moteris prisimena, kad temperatūros kontrastas, kai atskrendi iš 35 laipsnių šilumos į vos +5, ir dar su lediniu vėju, nelabai įkvėpė.

Tačiau dingti nebuvo kur – jau atskrista.

Atvykusi į naujus namus pašnekovė sako pamaniusi, kad vaidenasi – radiatoriai pačiame vasaros viduryje buvo šilti.

„Iš ryto sužinojau, kad tai tiesa, niekas nesivaidena, čia šilumą galima reguliuotis ištisus metus, niekas jos niekada neišjungia“, – juokiasi ji ir prisimena, kaip pradžioje stebėjosi, kad islandai lauke vaikšto su šortais ir marškinėliais, kai temperatūra siekia vos 9 laipsnius šilumos.

Tačiau Loreta tikina, kad atšiaurų orą jai kompensuoja šilti žmonės ir įspūdinga gamta.

Kaip pasakoja moteris, atvykusi į Islandiją jau po kelių dienų įsisuko į darbus. Ji tikina, kad čia jų ieškoti ilgai nereikia.

Ji pasakoja, kad darbuodamasi bendraudavo su bendradarbiais ir domėjosi šalies socialiniu, ekonominiu, kultūriniu gyvenimu.

Tai, ką girdėjo, Loretai patiko ir ji sako esanti įsitikinusi, jog Islandija – neišnaudotų galimybių šalis.

„Taip ir nusprendžiau, kad pabandysiu pasilikti čia ilgiau, o mintyse užkirbėjo – jeigu Islandijos neįmanoma parvežti į Lietuvą, kaip dalelę Lietuvos atsigabenti ten?

Ypač sunku nebuvo. Atvažiavo sūnus, atvyko sesė, jau po metų į kaimynystę pasikviečiau draugus iš Lietuvos“, – pasakoja ji ir priduria, kad Islandijoje jau susirado daugybę draugų.

Ji tikina, kad nors kartais išgirsta įvairių dviprasmiškų istorijų apie atvykusiųjų santykius su vietiniais, apie mobingą darbe, pati su niekuo panašaus nesusidūrusi.

Kaip pasakoja Loreta, tortų ir desertų gaminimas jos gyvenime atsirado palyginti neseniai.

Dar gyvendama Lietuvoje, kaip pati sako, geriausiu atveju keletą kartų per metus iškepdavo „Napoleoną“.

Tačiau Islandijoje ji sako, kaip ir daugelis kitų tautiečių, pasigedusi skanių desertų.

Mintis ant tortų perkelti gamtos elementus Loretai kilo keliaujant. Moteris pasakoja, kad kiekviena išvyka vis atimdavo žadą, ji gėrėdavosi, fotografuodavo.

„Vieno draugo gimtadieniui iškepusi „Samanos“ tortą, pati buvau sužavėta vaizdiniu samanų tikroviškumu.

Tada ir toptelėjo mintis, kad maisto produktai, nors ir nėra ilgaamžiška kūrybinė medžiaga, gali būti akimirkos žavesio, trumpalaikio įspūdžio perteikimo įrankis.

Taip pabandžiau labiausiai įstrigusius gamtos vaizdus pasodinti ant torto“, – prisimena moteris.

Ir taip vienas po kito ėmė gimti vieni už kitą įspūdingesni tortai, padabinti ugnikalniais, kriokliais ir kitais įspūdingais objektais.

Ji neslepia, kad įkvėpimo semiasi iš gamtos, o kartais, pamačius kokį nors vaizdą keliaujant, mintis neapleidžia tol, kol būna įgyvendinta.

Kartais sako sulaukianti ir draugų prašymų pagaminti ką nors konkretaus iš nuotraukos ar filmuotos medžiagos.

Tokius prašymus Loreta priima kaip iššūkį, o kuo didesnis iššūkis – tuo didesnis azartas.

„Tada įvairūs sprendimo būdai vis sukasi galvoje, bandai, jei nepavyksta, bandai kitaip. Kol pavyksta“, – sako ji.

Išskirtiniais Loretos kūriniais susidomėjimas iš tiesų didelis. Socialiniuose tinkluose jos nuotraukos sulaukia šimtų ar net tūkstančių reakcijų.

Pašnekovė sako internete sulaukianti nemažai užklausų, prašymų pamokyti, kaip išgauti tokius vaizdus ant kepinio, kaip padaryti tikrovišką krioklį, žmonės teiraujasi, ar ji neturi mokymų kanalo.

Vis dėlto ji tikina, kad tortai yra tik hobis, teikiantis didžiulį pasitenkinimą, todėl apie aktyvų pardavimą dar negalvojanti, tačiau esanti atvira „bendram investiciniam projektui Reikjavike“.

Tiesa, raginimų prekiauti savo tortais Loreta sako sulaukianti.

Tačiau kol kas ji tortus dovanoja ir džiaugiasi gyvomis reakcijomis. 

Ji teigia, kad kol kad minčių grįžti į gimtinę nekyla, tačiau niekada nesako „niekada“.

Loretos sukurti tortai / Asmeninio albumo nuotr.