Lėtai ar sparčiai tekėjo gyvenimas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje?

Šiandien galime kad ir pramogai važinėtis iš vienos vietovės į kitą. Tačiau, jei suktume istorijos laikrodžio rodyklę atgal, pamatytume, jog gyvenimo tempas imtų lėtėti.

Pasak istoriko Roberto Darntono, XVIII a. Europoje paprastų žmonių lygmeniu laikas buvo „sustojęs“, nes sunkus ir monotoniškas gyvenimas jį stabdė. Panašiai buvo ir LDK laikais. Atokesnio sodžiaus gyventojui užtrukdavo gerą pusdienį ar net dieną, kol suvažinėdavo iki malūno, juolab nežinant, kiek reikės laukti eilėje, ir kad nuvyktų į turgų ar bažnyčią.

Vykdamas pas toli gyvenantį meistrą, niekas negalėjo būti tikras, jog jį ras namuose ir nereikės kelionės pakartoti kitą dieną. Be to, daug ką apsunkindavo ar net paralyžiuodavo vasaros kaitros, rudens purvynai ir gilus žiemos sniegas.

Karietos.

Viduramžių Lietuvoje gyvenimas tekėjo lėtai. Vietos gyventojai savo kaimuose gyveno sėslų, uždarą ir natūrinio ūkio lemtą gyvenimą.

Nelabai buvo reikalo kažkur keliauti, nes viską savo reikmėms pasidarydavo patys. Todėl beveik visas eilinio žmogaus gyvenimas sukosi 2–3 km atstumu aplink namus ir čia buvo jo komforto zona, kur jis jausdavosi šeimininkas, čia žinodavo kiekvieną kupstelį ir medelį.

Todėl neatsitiktinai vardai būdavo duoti pievoms, šaltiniams ar net medžiams. To laiko žmogui beveik visos dienos buvo vienodos.

Kitas kiek platesnis „žiedas“, supęs žmogaus ūkį, buvo kelių dešimčių kilometrų spindulys aplink jo kaimą. Čia žmogus jausdavosi vietinis, nes žinojo takelius, sodžius ir daugiau mažiau pažinojo gyventojus.

Tokio atstumo erdvę apibrėždavo žmogaus fizinės galimybės, nes per dieną jis galėdavo pėsčiomis nueiti 10–15 km į šalį ir tą pačią dieną sugrįžti atgal į namus.

Tolimesnė kelionė buvo išimtis ir prilygo ilgai trukusiam „darbui“. Tai gerai iliustruoja XIV a. pabaigos Vokiečių ordino riterių žygių aprašymai į Lietuvą.

Šie svetimšaliai sunkiai puškuodavo tolimus atstumus per sunkiai įžengiamus miškus, pro liūliuojančias pelkes ir bekelį kraštą. Vidutiniškai per parą jie tenukeliaudavo apie 3 mylias (apie 23 km) ir tai dar su vedliais, kurie rodydavo kelią.

Beveik visas eilinio žmogaus gyvenimas sukosi 2–3 km atstumu aplink namus ir čia buvo jo komforto zona.

Kai tik jie pasiekdavo gyvenviečių laukus ir kelius, žygio tempas iš karto paspartėdavo iki 30–35 km per dieną. Reikia manyti, kad lygiai taip pat, o gal dar lėčiau judėdavo lietuviai į savo karo žygius.

Pavyzdžiui, XIII a. keli Vokiečių ordino riteriai atsitiktinai prie Rygos sutiko pėsčiomis per Livoniją žygiavusių lietuvių būrį, kurie grįžo iš žygio į estiškas žemes, o rogėse vežė sukrautą grobį. Šie lietuviai buvo taip išvarginti kelionės, jog nebepajėgė priešintis net mažam skaičiui riterių, kurie juos tiesiog išžudė.

Tiesa, reikia pridurti, kad tokie karo keliauninkai, palyginti su kitais gyventojais, būdavo geri „geografai“ ir daugiausia matę pasaulio.

Antai jei kunigaikštis Vytautas savo laiku jau buvo matęs tolimąją Juodąją jūrą, štai Lenkijos karalius Jogaila tik senatvėje pirmą kartą pamatė mūsiškę Baltiją.

Tai daug pasako apie viduramžių žmonių mobilumo mastą, nes, lyginant su šiomis dienomis, nereikia būti monarchui, kad galėtum aplankyti ne vieną jūrą ir vos ne kasmet.

Judriau gyveno valstybių pareigūnai ir, suprantama, keliaujantys pirkliai, ypač svetimšaliai. Pastarieji XV a. ir vėlesniais amžiais prekiaudami galėdavo nuvažiuoti 600 ar net 1000 km.

Natūraliomis sąlygomis prekinių vežimų gurguolė per dieną nuvažiuodavo vidutiniškai 30 km, bet jei važiuodavo tik vienas ar keli vežimai – judėta sparčiau. 1586 m. birželio pabaigoje vokiečių keliautojas Samuelis Kiechelis iš Gardino į Vilnių vyko nepilnas tris dienas.

Jis važiavo pirklio vežimu, kuris buvo lengvai pakrautas, ir per dieną nuvažiuodavo net 80 km, bet vieną dieną įveikti 35 km, nes, prasidėjus karščiams, rūpintasi žirgais, kad šie nepervargtų, dėl to važiuota naktį.

Lenkų raitelis.

XVI–XVII a. LDK suintensyvėjo gyventojų mobilumas, nes dėl vidinės kolonizacijos kraštas buvo nusėtas gyvenvietėmis ir miestais, kuriuos sujungė naujas kelių tinklas. Kartu dėl įvairiapusių gyventojų mainų atsirado didesni mobilumo ir tarpusavio ryšių palaikymo poreikiai.

Jau XVII a. matyti, kad į parapijos bažnyčią žmonės atvažiuodavo net iš už 30 kilometrų.

Kartu panašiu atstumu aplink LDK miestelius ir miestus formavosi vadinamosios „apylinkės“, į kurias pakliuvo netolimi kaimai, kadangi daugelis miestų gyventojų turėdavo užmiestyje žemės ir ten važiuodavo ūkininkauti.

Be to, kas jau minėta, gyvenimo ritmą galėdavo įsukti gausesnės ir įvairesnės informacijos cirkuliavimas visuomenėje XVI–XVIII a. Domėjimasis tuo, kaip gyvenimas teka tolimesnėse gyvenvietėse arba kraštuose, mentaliai suartindavo žmones arba bent kūrė tokio pažinimo viziją, jog žmogus yra ne tik vietos, bet ir platesnio pasaulio dalis. Fundamentalios komunikacijos priemonės buvo knygos.

Tačiau daug „lankstesnė“ ir „smalsesnė“ buvo laiškų kultūra.

Kuo toliau, tuo labiau darėsi natūralu išsiųsti laišką toliau gyvenusiam bičiuliui ar giminaičiui, na ir, suprantama, sulaukti atsakymo. Tačiau susirašinėjimų intensyvumas priklausė nuo galimybių.

Kurį laiką XVI–XVII a. LDK pasiturintys žmonės laiškus siųsdavo per savo asmeninius pasiuntinius, kartais laišką įduodavo pažįstamam pirkliui.

Vienais atvejais tokius laiškus nešdavo tiesiog valstiečiai, kitais gabendavo žygūnai. Yra paskaičiuota, jog vėlyvaisiais viduramžiais, atsižvengiant į reljefą, nekeičiant žirgų per dieną buvo galima nujoti apie 46–53 km, o maksimaliai įveikti net 55–70 km.

Jei kunigaikštis Vytautas savo laiku jau buvo matęs tolimąją Juodąją jūrą, štai Lenkijos karalius Jogaila tik senatvėje pirmą kartą pamatė mūsiškę Baltiją.

Vien persikelti per didesnę upę galėjo užtrukti pusę dienos. Išimtiniais atvejais valdovo žinią nešęs raitelis, keisdamas žirgus, galėdavo per dieną nujoti net 91–106 km.

Tokio žirgo greitis risčia buvo apie 6–10 km/val., o raito žygūno žirgas galėjo lėkti 11–12,5 km/val. Greituoju šuoliavimu žirgas išvystydavo iki 18 km/val. greitį, bet, suprantama, tokiu tempu jis nenulėkdavo viso kelio, o tik nedidelę atkarpą.

Tikrasis būdas buvo 1562 m. iš Lenkijos į LDK pajudėjęs pirmasis paštas ir nustatyta pirma pašto kelio linija iš Krokuvos į Vilnių. Juo laiškas iš vieno miesto į kitą atvažiuodavo per 7 d., t. y. apie 100 km per dieną, keičiant žirgus.

Galiausiai XVIII a. LDK jau buvo išplėtotas visas pašto kelių tinklas, kuriuo gabenti ne tik laiškai, spauda, siųsti įvairūs siuntiniai, bet karietomis kaip „autobusais“ važiuodavo ir keleiviai. Tačiau suprantama, kad ne viskas veikė sklandžiai ir tiksliai kaip laikrodis.

Keliautojas miške.

Visada atsirasdavo priežasčių, dėl kurių būdavo vėluojama, neatvykstama, kelionės apsunkdavo ir pabrangdavo transportavimas, o dalis laiškų dingdavo, nes smalsūs paštininkai perskaitytus svetimus laiškus išmesdavo.

Drauge būtina pabrėžti, kad LDK laikais žmogus buvo itin priklausomas nuo gamtos stichijų ir Dievo. Metų laikas veikė ne tik mobilumą, bet ir visą kasdienybę.

Rudenį ir pavasarį judėjimas apmirdavo. Kiekvieną pavasarį upėse pajudėjus ledui būdavo nunešama daug medinių tiltų, atkertant gyventojus nuo „komunikacijų“. Antai XVI a. ne vienas Veisiejų gyventojas vykdamas į Merkinės parapinę bažnyčią ir keldamasis per Nemuną nuskendo.

Panašiai nutiko 1744 m. gruodį didikui Mykolui Kazimierui Radvilai Žuvelei, kai netoli Orlų keliantis plonu ledu nuskendo jo palydos arkliai.

Būtent dėl gamtinių sąlygų susiklostydavo atskiri vasaros ir žiemos keliai, skirtingais sezonais jungė tas pačias gyvenvietes ir miestus. Žiemos keliai būdavo tiesesni ir trumpesni, vasariniai ilgesni ir sunkesni.

Pavyzdžiui, XVIII a. iš Molėtų į Ukmergę vasaros keliu važiuota 9 val., o žiemą 7 valandas. Važiuojant gerais arkliais, kelias iš Dubingių iki Vilniaus nuvažiuotas per 9 val., o žiemą – 8 valandas.

O štai nelygus ir pelkėtas 36 km vasaros kelias Naujamiestis–Šeduva būdavo važiuojamas net visą dieną, ypač sudėtinga būdavo rudenį ir pavasarį.

LDK egzistavo daugybė veiksnių, nuo kurių priklausė gyvenimo ritmo intensyvumas. Jį veikė net didesnis lietus arba sniego kiekis. Žmonės turėjo vos ne prie visko taikytis. Viduramžių Lietuvoje laikas bene „stovėjo“ vietoje, bet vėlesniais amžiais dėl intensyvesnio žmonių mobilumo, lemto demografinio augimo ir urbanistinio tinklo plėtros, bei kartu naujų poreikių ir diena keitė dieną greičiau. Tačiau jokiais būdais neprilygo šių dienų konvejeriui.