Kretingiškis dviračiu įveikė per 1000 kilometrų

Vaikinas neslėpė, kad pirmiausiai tai buvo savęs paties pažinimo kelionė.

Keltu kėlėsi 5 kartus

Alanas pasakojo seniai norėjęs leistis į tolimą kelionę dviračiu: „Visą vaikystę ir paauglystę praleidau ant dviračio. Iš pradžių galvojau, gal minti į Gruziją. Bet iki ten – apie 3 tūkst. kilometrų, kelias veda per aukštumas ir kalnus, tikrai yra ką veikti.

Arba galvojau rinktis maršrutą aplink Baltiją. Tačiau gerai apsvarstęs – perdien nebuvau numynęs daugiau kaip 50 km, – visgi apsisprendžiau pradėti nuo paprastesnio maršruto – iš Talino iki Nidos.“

Į Taliną nukako autobusu. Tačiau A. Miežečio kelionė į Taliną nebuvo sklandi: nors, pirkdamas bilietą, buvo susitaręs, kad galės gabentis ir dviratį, tačiau atvykus į autobusų stotį, paaiškėjo, kad dviračiui nėra vietos.

Teko pirkti naują bilietą kitai dienai. Pagalvojo – gal minti iki Talino, o iš ten sugrįžti autobusu. Tačiau grįžti namo, tikino pašnekovas, visuomet smagiau, todėl savo sprendimo nepakeitė.

Alano kelionė Baltijos jūros pakrante iš Talino, leidžiantis Tartu link, aplankant salas, Piarnu, Rygą, Liepoją, užtruko 13 dienų, keltu į salas keliantis net 5 kartus.

Draugystę palaikė šunys

Miegodavo dažniausiai palapinėje jūros pakrantėse ir tik keletą kartų – viešbutyje. Maisto nusipirkdavo pakeliui vietos parduotuvėse. „Rinkdavausi greit paruošiamą maistą, užpilamą virintu vandeniu, – tam vežiausi mobiliąją viryklėlę.

Mano manta nebuvo sunki, tik patys būtiniausi daiktai: palapinė, miegmaišis, būtiniausi rūbai, kuriuos skalbiausi jūroje arba viešbutyje, o džiovindavau, kad negaiščiau laiko, kelyje ant dviračio“, – pasakojo keliautojas. Kasdien numindavo po 80–100 km.

Kai labai pavargdavo raumenys, dieną pailsėdavo ir – vėl į kelią. „Labiausiai nukentėjo rankų pirštų raumenys, įsitempė tiek, kad dabar reikia juos atgaivinti“, – atviravo pašnekovas.

Kelyje kažkokių ypatingų nuotykių nepatyrė, tačiau, juokėsi, kad gaminant pietus, prisirinkdavo būrys šunų: „Turėdavau draugų. Matyt, nujausdavo, kad myliu šunis“.

Vietiniai žmonės, pamatę ant dviračio pritvirtintą Lietuvos vėliavėlę, užšnekindavo, tačiau dėl kalbos barjero pabendrauti ilgėliau būdavo sudėtinga. „Pastebėjau, kad kelyje vairuotojai, pamatę minant dviratininką su specialia apranga ir vėliavėle, elgdavosi atsargiau – aplenkdavo prilėtinę“, – palygino dviratininkas.

Atėjo ramybės suvokimas

Paklaustas, visgi kodėl leidosi į tokią tolimą kelionę vienas, be draugų, A. Miežatis neslėpė, kad visąlaik jam norėjosi išbandyti save, savo vidines galimybes. Ir tai jam pasiteisino su kaupu.

„Atėjo ramybės suvokimas. Leisdamasis į kelionę, galvojau: jei bus sunku, sustosiu pailsėti, po to vėl tęsiu. Dabar jau netgi galvojant apie ateitį, žinau, kad gyvenimo sunkumus įveiksiu, jei bus sunku ir negalėsiu – sustosiu, o po to – vėl tęsiu.

Kelionėje jokių baimių nejaučiau, pasitikėjau savimi – ir sunkumus įveikiau“, – atviravo keliautojas, patikinęs, kad kitąkart jau ryžtųsi dviračiu nukakti ir iki Gruzijos.

Savo kelionės fragmentus su pamąstymais A. Miežetis viešino ir socialiniuose tinkluose, tad jo draugai galėjo stebėti keliautojo įspūdžius, o svarbiausia – pasidalinimą išgyventais vidiniais pokyčiais, kuriuos spausdiname žemiau:

---

„FINIŠAS: Talinas – Nida. O dabar išbersiu keletą žirnių, kuriuos surinkau per 1100 km. Kas pasikeitė? Vienareikšmiškai, sustiprėjo valia. Kelionėje pasakydavau sau 2 valandas minti ir mindavau, be sustojimų kavos, be nesąmoningų nukrypimų.

Pasakydavau sau nebežiūrėti į žemėlapį ar numintą atstumą – ir nebežiūrėdavau. Vakare tiesiog užrašydavau viską, kas svarbu, apie ką labiausiai galvodavau.

Pasijaučiau kaip KELIO universitete. Kur kelias dėsto, mano mintys – tema, o studentas – aš pats. Vėliau pradėjau viską paleisti... Staiga tapo normalu, minant pradėti juoktis iš to, kas nutiko prieš porą metų.

Juokdavausi iš savęs, iš to, kas vyksta kelyje, iš savęs dainuojančio, iš savo baimių būti nutrenktam automobilių.

Latvijoje beveik nebuvo asfalto dalies, skirtos dviračiui. Atsirado pastabumas mažiems dalykams.

Kai myniau – dairiausi, kai dairiausi, tai ir mačiau. Ir mačiau sąlyginai daug. Faktas, jog dalykai labiau įsimena, kai netrauki telefono fotografuoti. O įsiminė aibė visko. Voratinkliai besiplaikstantys vidury niekur, padangas perdurti besikėsinantys įvairių formų akmenys, ant asfalto besišildantys drugeliai, gyvatės, ant kelio užmiršti negyvi gyvūnai. Orą šalia skrodžiantys paukščiai, kelią kertančios stirnos su stirniukais.

Pavieniai kelyje sutikti žmonės, pro šalį skriejantis meilės, tvirtumo, žinojimo jausmas. Jausmas, jog darai kažką įsimintino. Važiuoji ir matai, kaip viskas dera, kaip malonu, kai įšyli nuo mynimo, ir kaip bus gerai vėliau sustoti ir paragauti užtarnautos kavos.