Kraštietė Urtė Starkevič: „Knygą parašiau migdydama vaikus“

O paklausta apie kūrybinį procesą ir ateities planus, prisipažino: „Nuo šiol, manau, ilgam įklimpau į knygas ir rašymui pasivaikščioti išeiti nebeleisiu.

Esu parašiusi ir antrą knygą, kuri laukia savo eilės, mąstau ir apie trečiąją. Kol kas tai tegul lieka mano paslaptimi.“

– Pristatykite save – kur užaugote, mokėtės, kas formavo Jūsų pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą? Ką veikiate dabar – koks Jūsų tiesioginis darbas?

– Sveikinuosi su visais – ir kas mane gerai pažįsta, ir kas nėra niekada sutikęs. Esu Urtė Starkevič, kažkada buvau ir Urtė Bončkutė.

Esu iš fantastiško mažo miestelio – Kartenos, čia ir mokiausi nuostabioje Kartenos vidurinėje mokykloje. Mokytis labai patiko, tad su malonumu mokausi ir iki šiol vis naujų ir naujų man dalykų.

Augau apsupta visada mylinčių tėvų, sesers, senelių, draugų. Mano pasaulis susikūrė gamtoje: aplink buvo žalia ir mėlyna, tame grožyje visada įžiūrėdavau savo stebuklus.

Vėliau išvažiavau studijuoti į Vilnių. Baigiau molekulinės biologijos bakalaurą, tęsiau genetikos magistrantūros studijas. Tada įstojau į chemijos inžinerijos doktorantūrą ir mokiausi ilgai ilgai.

Tuo metu tarsi paskendau tiksliųjų mokslų labirinte ir nebeturėjau laiko meninei kūrybai. Susižavėjau tikru moksliniu darbu laboratorijoje.

Man itin patiko DNR klonavimas, baltymų gryninimo technologijos. Moksle visada mačiau prasmę, supratau, kad ieškant ir eksperimentuojant galima atrasti naujų ir dar neištirtų dalykų, tarp jų – vaistų, reikalingų žmonėms ir gyvūnams.

Tas jausmas, kai sekasi ir pavyksta gauti ką nors naujo, yra ypač saldus. Jau vienuolika metų dirbu mokslinį darbą augalų biotechnologijos srityje ir iki šiol juo žaviuosi.

– Kas turėjo įtakos tokiam Jūsų pasirinkimui?

– Mokykloje visi mokslai sekėsi puikiai, visi pažymiai buvo puikūs, egzaminus irgi pavyko sėkmingai išlaikyti. Svajojau apie mediciną, bet po to panorau ir įstojau į molekulinę biologiją. Supratau, kad noriu būti tikra mokslininkė.

– Kas inspiravo parašyti knygą vaikams? Ar tai pirmoji Jūsų knyga? Kiek truko darbas, kas Jums padėjo – tik Jūsų pačios žinios ir patirtis, ar prireikė ir konsultacijų?

– Rašyti pradėjau dar būdama visai maža. Jau dešimties pradėjau pilstyti sąsiuvinyje įvairias margaspalves istorijas.

Vėliau bandžiau rašyti ir romaną vaikams, po to eilėraščius. Rodžiau mokytojoms, draugams.

Rašiau į mokyklos laikraštį, buvo ir konkursų. Bet kadangi mokykloje viskas sekėsi puikiai, vis dėlto nusprendžiau pasirinkti tiksliuosius mokslus.

Tačiau vieną dieną mano pasaulis apsivertė aukštyn galva, kai atsirado du vaikai. Taip „bumbt“ ir vėl apkabino ponaitis įkvėpimas.

Mintyse, dirbant laboratorijoje, vis susidėliodavo pačios įdomiausios istorijos. Jas, parėjusi namo, pasakojau savo vaikams.

Tačiau vieną dieną į galvą šovė idėja – nusiųsti savo rašinius į leidyklą. Taip ir padariau – nusiunčiau. Tada iškart buvau pakviesta pokalbiui, po jo ir gimė mano pirma knyga „Mikropolis“.

Man rašymas yra ne darbas, o didžiulis malonumas, net savotiška meditacija vietoje žiūrėjimo į tašką.

Galėčiau taip sėdėti po kokiomis nors palmėmis prie jūros ir rašyti valandų valandas. Tačiau turiu du vaikus ir daug malonaus darbo, tad kurti dabar yra mano laisvalaikis.

Knygą „Mikropolis“ parašiau gulėdama lovoje ir migdydama vaikus. Atsisiunčiau patogią programėlę į mobilųjį telefoną ir rašiau rašiau... Man rašosi greitai.

Tad „Mikropolį“ rašiau kelis mėnesius, žinoma, ne kiekvieną dieną. Po to sekė redagavimas, maketavimas, iliustravimas. Knygą parašiau pati iš savo sukauptų žinių ir patirties.

Tad pagelbėta man buvo tik redaguojant, maketuojant ir iliustruojant knygą.

– Pristatykite knygos „Mikropolis“ fabulą.

– „Mikropolis“ – knyga apie mus supantį mikroorganizmų, tokių, kaip bakterijos, pasaulį. Žaisminga knyga vaikus ir net tėvus supažindina su plika akimi nematomu, bet labai didžiuliu mikropasauliu, maistu plintančių infekcijų sukėlėjais.

Pagrindinis knygos veikėjas mokslininkas Saulius. Su juo vaikai atliks eksperimentus ir susipažins su tikru mokslininkų darbu laboratorijoje. Knyga yra ir nuotaikinga istorija, bet taip pat ir tarsi mažytis biotechnologijos žinynas.

Čia rasite mokslininkų vartojamų terminų ir paaiškinimų. Išduosiu ir mažą paslaptį: Saulius gali kalbėti su tomis gražiomis bakterijomis, o pastarosios moka ir šokti ir juoktis, net anekdotus pasakoti.

– Ar lengva rašyti vaikams? Kas yra pirmieji Jūsų kūrybos vertintojai?

– Man rašyti yra malonumas, o pirmieji vertintojai – mano vaikai.