Kodėl vienas atleidžia, kitas keršija, trečias net nepastebi, kad jam bando pakenkti?

Emocijos.  Pixabay.com

Jeigu atidžiau patyrinėsite, pastebėsite, kad vienas asmuo gali labai agresyviai reaguoti į tam tikrą žmonių tipą ir nepastebėti kitų. Mat visus traukia būtent toks žmonių tipas, kuris tampa jų asmeniniu „veidrodžiu“. Tokiu atveju jie mato patys save, tačiau bijo priimti tų savybių savyje, neigia jas ir išstumia.

Bet tos savybės trukdo kurti harmoningus santykius su aplinkiniais. Todėl jie reaguoja į jas agresyviai, smerkia tas savybes kituose, kritikuoja poelgius, už kuriuos patys bijo prisiimti atsakomybę.

Žmonės su tokiomis savybėmis jiems primena reikšmingus asmenis iš praeities, suvaidinusius svarbų vaidmenį jų gyvenime. Anksčiau prieš tuos žmones asmuo jautėsi bejėgis ar menkas, todėl toks pat jaučiasi dabar, sutikęs tipus su tokiomis pat savybėmis.

Jis nori keršyti, pažeminti, sunaikinti žmogų, kuris galbūt visai atsitiktinai pasirodė jo gyvenime. Jam reikia įrodyti, kad jis nėra menkysta, kad yra vertas pagarbos ir meilės. Jis trokšta nugalėti savo baimę ir menkavertiškumo kompleksą, o agresija kaip tik ir yra ginklas prieš baimę ir kompleksus.

Ir kartais žmogus ne paprasčiausiai nemėgsta asmens, kuris primena jam patį save ar jo asmenybei įtaką kadaise padariusį žmogų, jis ne vieną kartą parodo agresiją, o ima aršiai keršyti jam už tai, kad jis egzistuoja ir atsitiktinai pateko į jo akiratį.

Tuo metu jis priskiria jam savo mintis, emocijas, kartais net poelgius, t. y. įsivaizduoja, kaip pats elgtųsi tokioje pat situacijoje, kurią stengiasi sudaryti tam, kurį pasirinko savo keršto objektu, ir tikisi, kad tas žmogus jausis būtent taip, kaip jis numatė.

Išeina, kad į savo kerštą kitam jis sudeda savo asmenines baimes ir kompleksus. Jam sunku patikėti, kad kitas žmogus gali sureaguoti į jo kiaulystes visai kitaip. Skaudžiausia „keršytojui“ būna tada, kai kitas ignoruoja jo žodžius ir veiksmus.

Tada jis įsižeidžia ir nori sunaikinti tą, kuris toliau gyvena savo gyvenimą, nepaisydamas jo pastangų pakenkti. Tada toks žmogus paskęsta savo pyktyje ir nuoskaudose, jo noras keršyti gali būti nukreiptas ne į vieną žmogų, o į daugybę.

Žmogus visada keršija tiems, kuriuos pasąmonėje priima kaip protingesnius, sėkmingesnius, laimingesnius, t. y. geresnius už save. Tačiau dažniausiai jis to nesugeba suvokti.

Į tuos, kuriuos suvokia kaip kvailesnius, bjauresnius už save, kaip nevykėlius, jis žvelgia su panieka iš aukšto. Jų dėka jis padidina savivertę, todėl jie nefigūruoja jam kaip keršto objektai, nebent pasipriešintų jo žeminimui, tada sukeltų agresiją ir kerštą.

Taigi, silpnieji negali atleisti, nes jiems neužtenka dvasinių jėgų pažvelgti į save, suprasti save ir priimti save. Jie nesugeba atleisti sau už savo klaidas. Keršyti kur kas lengviau, nei susigaudyti savyje.

Deja, kerštas nepadarys žmogaus laimingesnio, priešingai, sugadins jam gyvenimą.

Keršydamas kitam, žmogus iš esmės keršija sau, kad praeityje pasirodė silpnas, nesugebėjo apginti savo interesų arba savo asmeninių ribų, nusileido ar pakluso valdingesniam asmeniui (motinai, tėvui, seneliui...). Naikindamas kitą, jis degraduoja pats, vis giliau klimpdamas į konfliktus ir savo psichologines problemas.

O stiprieji atleidžia, nes nebijo pasirodyti silpni, puikiai suvokia savo stipriąsias ir silpnąsias savybes, jų nejaudina kompleksuotų žmonių puolimai, nes jie neturi pagrindo abejoti savo sugebėjimais. Jie jau suaugo, tapo savarankiški, įstengė realizuoti save kaip asmenybes ir neįstrigo savo vaikystėje kaip silpni žmonės.

Stiprus ir išmintingas asmuo gali suprasti agresyvaus žmogaus poelgių priežastį ir pajusti jam užuojautą, nes suvokia, kad pastarąjį varo menkavertiškumo jausmas, meilės trūkumas, kad jis jaučiasi nereikalingas ir nemylimas, kad yra giliai nelaimingas ir vienišas. Jam paprasčiausiai reikia meilės ir dėmesio.

Silpnas tas žmogus, kuris nepriima savęs, nesugeba spręsti savo vidinių problemų, bet stengiasi išaukštinti save žemindamas kitus.

Kur kas paprasčiau yra kritikuoti, tyliai keršyti, nei rūpintis savo asmeniniu augimu. Tokie žmonės turi problemų dėl žemos savivertės.

Kol žmogus nesuvokia, kas jis yra, kokių turi privalumų, sugebėjimų, tol negali realizuoti savęs, kad ir kaip stengtųsi. Aplinkiniai jo nevertina, o jis nesulaukia trokštamo pripažinimo ir pagarbos.

Tokių žmonių savivertė visada būna pernelyg žema. Jie nuolat bijos pasirodyti kvailais, silpnais, nekompetentingais, todėl nešios „kietuolio“ kaukę, stengsis parodyti, kad yra kur kas geresni nei iš tikrųjų tose srityse, kuriose jų savivertė labiausiai kenčia. Jiems patarti spręsti savo problemas didinant savivertę ir gydant senas vaikiškas psichologines traumas.

Nekeršykite niekam, verčiau užsiimkite savo vidinėmis problemomis. Ir tada pamatysite, kad kur kas maloniau yra atleisti. Neįsižeiskite dėl tų, kurie elgiasi su jumis agresyviai arba pasirinko jus savo keršto taikiniu, prisiminkite, kad jie yra labai nelaimingi žmonės. Vienintelis jų tikslas yra neparodyti kitiems savo baimių, pabėgti nuo savęs, sukurti aplinkiniams vertingo ir stipraus varžovo iliuziją.

Kuo labiau žmogus ieško sau konkurentų ir priešų, tuo giliau pasineria į karą su savimi.

Prisiminkite, kad žmogus visada projektuoja savo asmenines problemas į aplinkinius ir galbūt jūs tapote kažkam kitam jo „veidrodžiu“. O jeigu jūs sureagavote į kito žodžius ir poelgius, tai jis tapo jūsų „veidrodžiu“.

Todėl neįsižeiskite, nepykite ir nebijokite, o pasistenkite pažvelgti iš šalies į susiklosčiusią situaciją ir išmokite iš jos naują pamoką. Pažvelgę objektyviai, pamatysite savo problemas, kurios privertė jus pasekti silpno žmogaus pavyzdžiu. Suvokę išspręsite jas ir tapsite laisvesni bei laimingesni.

Nekeršykite, o atleiskite, tada kitų žmonių negatyvumas jūsų nepalies, rašo portalas Consultante.ucoz.