Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (715)

Šiandien bandysime praverti jo anuometinės dirbtuvės duris.

Be giminės ir genties

Pradėsiu kiek nuo tolo. Kai 1967 m. įstojau mokytis Vilniaus universitete, visai netrukus į auditoriją įžengė Juozas Pikčilingis. Jis mus turėjo „laužti“ lietuvių kalbos stilistikos subtilybėmis.

Kokios „prabos“ asmenybė buvo, žinoma, neturėjome žalio supratimo. Primenu - jokių „gūglų“, vikipedijų ir kitokių dabar lengvai prieinamų informacijos šaltinių nebuvo.

Žurnalistikos kurso studentų buvome per 30. Dėstytojui rūpėjo, su kokiais „fruktais“ jam teks dirbti. Pradėjo nuo to, iš kur mes kilę? Jo veidas nušvisdavo, išgirdus - nuo Latežerio Dzūkijoje ar iš miestelio Molėtų krašte.

Kai atėjo mano eilė „spaviedotis“, išdidžiai pranešiau - iš Klaipėdos. Beje, kurse buvau vienintelė „nuo jūros“. Dėstytojo veidas apsiniaukė, mostelėjo ranka. Ir, jei atmintis nešlubuoja, rusiškai drėbtelėjo: „Bez roda i bez plemeni“ (be giminės ir genties). Ir daugiau nieko nebeklausinėjo, skirtingai nuo bendramokslių, kilusių iš Dzūkijos, Suvalkijos ar Aukštaitijos.

Mirtinai įsižeidžiau. Nes dar daug ko nežinojau. Kaip labai daug ko nežinojo pokariniai suvažiavėliai į Klaipėdą, negailestingai „šlavę“ ne tik griuvėsius, bet ir dar išlikusius nesugriautus statinius. Ypač nuožmiai - išlikusių iki galo nesugriautų bažnyčių kuorus. Dažniausiai - liuteroniškų. „Šlavė“ viską, kas bent kiek priminė Klaipėdą iki 1945 m. Įskaitant ir paminklus. Vietoje jų radosi cementinių gulbių fontanai, ant postamentų - tokios pat cementinės merginos su irklais. Ir, žinoma, Stalino biustai, stovylos. Kur nekur ir Leninas, rodantis kelią ranka, tarkim, iš geležinkelio stoties...

Kai 1971 m. Dailės institute baigęs skulptūros studijas ir jau kiek padirbėjęs Telšių taikomosios dailės technikume į Klaipėdos „Dailės“ kombinatą dirbti atvažiavo R. Midvikis, žinoma, Stalino stovylos jau senokai buvo demontuotos. Bet cemento gulbės dar „tebeplaukiojo“.

Jų era pasibaigė, kai miesto vadžios pateko į tvirtas Alfonso Žalio ir jo komandos rankas - skulptūros plenerai Smiltynėje buvo ne šiaip sugalvoti. Į juos buvo kviečiami skulptoriai iš visos Lietuvos. Žinoma, kaltais ten stuksendavo ir klaipėdiškiai. Ne vienas tuomet dar sunkiai prieinamais būdais jau buvo pasigilinęs į Klaipėdos ir krašto istoriją. Tegul ir „suvažiavėliai“, bet jau ne mankurtai.

Labai netrukus R. Midvikis sukūrė nedidelių gabaritų Mažvydo skulptūrą. Bet Martynas Mažvydas savo didybe, regis, pakerėjo ilgam...

„Žemė kėlė žolę“

Kai po eilinio kažkurio skulptūros plenero Skulptūrų parke radosi „Žemė kėlė žolę“ su arklio kanopa ir balnu, negalėjau atsistebėti ir filigraniniu juvelyriškai kaligrafiškai surašytu tekstu balno pakraščiuose: „Žemė kėlė žolę, Žolė kėlė rasą, Rasa kėlė pasagėlę, Pasagėlė žirgą.“ Tai jau buvo nebe mankurtiškos cementinės gulbės.

O skulptorius R. Midvikis sau buvo išsikėlęs dar vieną užduotį: skulptūra privalo gyventi savo gyvenimą. Ji turi būti ne tik apžiūrėta, bet ir kviesti veiksmui. Ir kvietė. Ne kartą mačiau, kaip tuomet dar Kristijono Donelaičio mokyklos moksleiviai po pamokų ateidavo „pajodinėti“, susigalvodami ir įvairiausių žaidimų. Mačiau ir tėčius su mamomis, keliančius savo mažylius ant to balno. Tuomet pramogų vaikams Klaipėdoje tikrai stigo. Balnas tapo, kaip dabar sakytume, savotišku traukos centru.

Senamiesčio katinas su džentelmeno veidu

Dabar jau nebeatseku, kas pirmasis taip „pakrikštijo“ R. Midvikio katiną skverelyje Kalvių gatvėje. Bet paskui šis „epitetas“ būdavo daug kartų kartojamas.

„Senamiesčio katinas“ - skulptūra iš granito ir bronzos - skverelyje buvo „apgyvendintas“ dar 1979 m. Keturis kartus jis buvo pavogtas, sudaužytas ir 2006 metų vasarą vėl sugrąžintas į senąją vietą. Tačiau ilgapirščiai katinui nedavė ramybės - skulptūrą ir vėl bandyta nugvelbti. Nors turėta vilčių, kad metalo vagystės kada nors baigsis.

Deja, jos tebesitęsia iki šiol, vagiant metalo memorialines lentas, nukrapštant metalines raides nuo granito ar marmuro plokščių. Dėl įvairių priežasčių puolusiam žmogui juk visai nesvarbi miesto istorija anei menininkų triūsas.

„Senamiesčio katinas“ turėjo daug gerbėjų. Šventadieniais vaikai tempdavo tėvus prie to katino, nes jau keliavo legenda - patrynus katino uodegą, išsipildys norai. Katiną besąlygiška meile buvo apgaubę ir aplinkinių namų gyventojai.

Žinau ir istoriją, kaip buvo sudaromi net grafikai prižiūrėti per savo butų langus eilinį kartą į vietą sugrąžintam katinui. Primenu - stebėjimo kamerų dar nebuvo. O kai jau ir jos atsirado, barbarams tai nekėlė kliūčių - sudaužyti jas akmenimis paprasta ir lengva. Netgi nusamdytas skulptūrą prižiūrėti „Argus“ buvo bejėgis...

R. Midvikis jau buvo išsikėlęs gyventi į gimtąsias Tauragės apylinkes, o vis koks nors klaipėdietis, „Katino“ gerbėjas, dažnai užaugęs glostydamas jo uodegą, kreipdavosi į skulptorių vėl jį „atgaminti“... Iš kai kurių skulptoriaus anuomet girdėtų užuominų supratau, kad tas „Katinas“ jam jau buvo įgrisęs.

Juk jis turėjo kur kas rimtesnių užmojų nei tas „pramoginis“ katinas su džentelmeno veidu...

O tie rimtesni, net labai rimti užmojai buvo „Trys M“, kaip buvo pavadinta jau retrospektyvinė paroda po skulptoriaus mirties: Mindaugas Gedimino kalno papėdėje, Mažvydas - Lietuvininkų aikštėje Klaipėdoje, Juozo Miltinio paminklas Panevėžyje, priešais šlovingąjį teatrą.

Visos trys skulptūros apipintos istorijomis, kurias netgi galima įvardinti skandalingomis. Nes sunkiai skynėsi kelią tenai, kur jos įkurdintos dabar. R. Midvikio „sąskaitoje“ - ir Rainių kančios koplyčios memorialas. 1994 m. architektui A. Žebrauskui, dailininkui A. Kmieliauskui, vitražistui A. Dovydėnui, skulptoriui R. Midvikiui už Rainių memorialo sukūrimą suteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija. Apie svarbiausius R. Midvikio darbus - kitą penktadienį.